U-1206 nuskendęs dėl tualeto avarijos, šuo 1981 m. tapęs Kalifornijos meru, Tenerės medis, pagarsėjęs kaip vienišiausias medis planetoje, vienintelis 250 mylių spindulių Sacharoje, į kurį sugebėjo įvažiuoti girtas vairuotojas,  viena Ohajaus upė degusi (taip, taip upė degė) 13 kartų! – štai tokių įdomių faktų kupina Tom Phillips knyga „Žmonės: kaip mes viską su*ikom“. Autorius meistriškai, su būdingu stand-up komikui stiliumi į dienos šviesą traukia žmonijos istoriją, apie kurią galbūt net nenutuokėme.

Mūsų protai geba kurti simfonijas, didmiesčių architektūrą ir reliatyvumo teoriją, tačiau parduotuvėje negali be penkių minučių skausmingų dvejonių nuspręsti, kokios rūšies traškučių norėsim.

Šioje knygoje rašytojas įrodo, kad kvailumas su žiupsneliu naivumo yra įkoduotas mūsų genuose ir skatina susimąstyti, kodėl mes drįstame vadinti save SAPIENS – „išmintingaisiais“. Knyga yra glaustas pasakojamas apie ryškiausius istorijoje žmonijos susimovimus, klaidas ir katastrofas. Tai tarsi istorinių įdomybių mozaika ir prastų žmonijos pasirinkimų kolekcija. Nors pavadinimas tarsi sugestijuoja, kad knyga pasakos apie dabartines aplinkosaugines problemas, joje autorius sutalpino kur kas daugiau nei ekologinis diskursas. Pasakojimas labai logiškai, chronologiškai su ryškios ironijos nata rutuliojamas nuo žmonijos atsiradimo nukritus Lucy beždžionei nuo medžio, apžvelgiant didžiųjų politikų sprendimui ir dirbtinio intelekto iškilimo ir mūsų (ne)sirūpinimo gamta.

Gobšumas ir egoizmas priveda prie kitos dažnos klaidos: norėdami įgyti pranašumą imame gadinti gyvenimą vieni kitiems.

Tom Phillips aprašo kelias ekologines katastrofas įvykusias dėl žmogaus intervencijos. Pavyzdžiui, rašo apie išdžiuvusią Aralo jūrą, kuri praktiškai išnyko tik todėl, kad SSRS nusprendė įrengti medvilnės plantaciją ten, kur niekas neauga… – dykumoje. O tam, kad galima būtų įmanoma kažką ten auginti reikėjo nukreipti upių vagas, kurios įtekėdavo į Aralo jūrą. O viskas turėjo būti taip gražu…

Mokslininkai neseniai apskaičiavo, kad nuo tada, kai XX a. 6-ajame dešimtmentyje ėmėme plačiai naudoti plastiką, prigaminome jo daugiau kaip 8300 mln. tonų. Iš viso to išmetėme 6300 mln. tonų, ir jos dabar tiesiog guli kažkur ant žemės paviršiaus. Puiku, žmonės.

Autorius savo knyga siunčia žinutę: mes, žmonės, nepasimokome iš savo klaidų, kad ir kiek jos mums kainuotų. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra Hitlerio sprendimas veltis į karą su rusais žiemą, kai Europos praeitį jau nuspalvinęs analogiškas Napoleono sprendimas, baigęsis žiauriu pralaimėjimu.

„Žmonės: kaip mes viską su*ikom“ autorius apnuogina mūsų trūkumus, rašydamas apie mūsų patiklumą netikromis žiniomis ir propaganda, apie pasidavimą bandos jausmui ir apie tokias mūsų nuodėmes, kaip žmonių skirstymą į „jie“ ir „mes“.

Šioje nedidelėje knygoje labai daug negirdėtų faktų. Autorius daug dėmesio skyrė kolonializmui ir didžiųjų atradimų epochai. Aprašė ryškiausiai susimovusius vadovus ir nesusikalbėjimus, kurie lėmė katastrofas, neteisingas teorijas ir nesėkmingus išradimus bei tyrėjus, kurie žuvo nuo savo bandymų siekdami įrodyti savo teorijas.

Karas – kolektyvinis proto aptemimas arba, kitaip tariant, tai visų didžiausias pasiškimas.

Nepaisant gausybės informacijos knyga parašyta labai paprastu, lengvu sarkastišku stiliumi ir jeigu ją perskaičius neįmanoma visko prisiminti, keli faktai neabejotinai kris į galvą amžiams ir apie juos norėsite papasakoti draugams arba kolegoms prie pietų stalo. Nors knygos pavadinime figūruoja būtasis laikas ir praeityje tikrai daug ką su*ikom, mes ir dabar daug su*ikam ir be abejonės dar daug ką su*iksim. Tiesiog todėl, kad mums labai patinka priimti poziciją: „be be be, nieko negirdžiu“.

Leidykla: Baltos lankos