E. T. A. Hoffmann „Spragtukas ir pelių karalius“ – klasikinė kalėdinė pasaka, kviečianti patirti vaikų vaizduotės magiją
Ar gali būti geresnis laikas nei dabar skaityti pasakas? Ar gali būti geresnis laikas nei dabar skaityti „Spragtuką“? Manoma, kad per šv. Kūčias ir Kalėdų išvakarėse gali nutikti stebuklai. Ar tikrai taip yra? Refleksijoms kviečianti, jaudinanti ir kupina magijos „Spragtuko ir pelių karaliaus“ istorija ne veltui nugula ant kalėdinės literatūros klasikos lentynos.
„Spragtukas ir pelių karalius“ (vok. Nussknacker und Mäusekönig) yra trumpa pasaka, pirmą kartą išleista 1816 m. tuometinėje Prūsijoje. Knyga išlaiko pasakos ir fantastikos konvenciją. Ji nuo seno linksmina, moko ir paliečia vaikų bei suaugusiųjų širdis ir ypatingai prisimenama Kalėdų laikotarpiu. Šį kūrinį parašė Ernestas Teodoras Amadėjus Hofmann, romantizmo epochos vokiečių rašytojas, itin talentingas žmogus. Be literatūros, jis taip pat užsiėmė teise, muzika ir piešimu. „Spragtukas ir pelių karalius“ pasaka yra žinoma visame pasaulyje. Kūrinys taip pat buvo daug kartų adaptuotas ir perkeltas į ekraną. Ši istorija įkvėpė P. Čaikovskį parašyti vieną garsiausių savo kūrinių – baletą „Spragtukas“, kuris daugeliui labiau žinomas nei pati knyga. Šios istorijos atgarsių galima pamatyti ir garsiajame animaciniame filme „Toy Story“ ir kt.
Žaislų ir žmonių pasaulis, realizmas ir fantazija, vaikai ir suaugusieji, paslaptingas krikštatėvis, pelės, saldumynai ir Kalėdų laikas. Ši istorija turi išties magišką atmosferą. Ji pakibusi tarp budrumo ir sapno. Ji sužadina vaizduotę. Be to, ji turi fantastišką, dramatišką, įtraukiantį siužetą, tad nieko nuostabaus, kad „Spragtukas“ įkvėpė tiek daug kitų meno kūrėjų.
Kūčių vakarą Marijai ir Fricui (senesniuose leidimuose sutinkamas mergaitės vardas yra Klara, o berniuko – Fredas), krikšto tėvas ir išradėjas Droselmajeris įteikia dovanas. Tarp jų – Spragtukas, medinis žmogeliukas, skirtas riešutams gliaudyti. Plonomis kojomis, didele galva ir visai negražus Spragtukas iškart atkreipia Marijos dėmesį ir jį juo susižavi, nes įžvelgia jo veide kažkokį gerumą. Kad nebūtų viskas taip romantiška, gliaudant riešutus naudojantis Spragtuku, Fricas sulaužo jam tris dantis, o Marija juo pradeda rūpintis kaip žmogumi.,. Naktį, laikrodžiui išmušus dvylika, Spragtukas atgyja. Iš grindų plyšių ima blizgėti sidabrinės akys ir lįsti pelės. Atgyja Marijos lėlės ir Frico kareivėliai. Prasideda mūšis. Kas yra paslaptingas pelių karalius ir kodėl jis su septyniomis galvomis? Kas iš tikrųjų yra Spragtukas? Šios pasakos siužetas itin daugiasluoksnis ir kietas kaip riešutas.
E.T.A. Hoffmanno istorija apie „Spragtuką“ perkelia skaitytoją į paslaptingą pasakų pasaulį, kuriame atgiję žaislai kviečia į nepakartojamus nuotykius. Jausminga pasaka skleidžia mintį, kad nuostabiausius dalykus gali pamatyti tik tie, kurių širdis atvira, kurie moka matyti ir tikėti stebuklais, kaip vaikai.
„Spragtukas ir pelių karalius“ – tai gražios pasakos istorija apie slapčiausius kiekvieno vaiko troškimus, kurie gali išsipildyti tik Kalėdų išvakarėse. Magiška kelionė į vaikystės fantazijų, vaikiškų svajonių ir prisiminimų pasaulį. Juk kas iš mūsų nėra svajojęs apie po Kalėdų eglute rastus žaisliukus, kurie stebuklingai atgyja? Kas nėra svajojęs apie stebuklingą pasaulį, kuriame amžinai tęsiasi gėrio ir blogio kova?
E.T.A. Hoffmanno knygos dėka Kalėdų magija vyksta ir mūsų namuose. Jis primena mums tai, kas šiandien, suaugusiųjų gyvenime, yra nepakartojama, tą absoliutaus Kalėdų unikalumo atmosferą, tų kelių dienų, kai pasaulis atrodo geresnis nei įprastai, unikalumą. Ir kartu serviruoja mums istoriją apie šviesius, ryžtingus vaikus, pasirengusius aukotis ir išsižadėti to, kas jiems itin brangu. Apie vaikus, kurie jaučia daugiau, mato plačiau, supranta daug, daug daugiau ir apskritai yra brandesni, nei mums dažnai atrodo.
Itin rekomenduoju šį „Nieko rimto“ leidimą su neapsakomo grožio Robert Ingpen iliustracijomis.
Išleido: Nieko rimto