Anna Lembke. „Dopamino tauta. Pusiausvyros paieškos piknaudžiavimo amžiuje“
Dar vienas šokolado gabaliukas. Dar keli knygos puslapiai. Dar viena serialo serija, dar vienas kompiuterinio žaidimo lygis. Dar… Visi žinome tą jausmą. Šio noro pradžia yra tada, kai malonumo svarstyklės pakrypsta skausmo link. Ši knyga – apie tai, kaip rasti subtilią pusiausvyrą tarp malonumo ir skausmo bei kodėl tai ypač svarbu dabar.
[…] asmeninės laimės siekis tapo šiuolaikine elgesio taisykle, išstumdamas kitus „gero gyvenimo“ apibrėžimus. Netgi gerų darbų darymas tapo dar viena asmeninės laimės strategija. Altruizmas jau nebėra suprantamas kaip gėris savaime, o tapo priemone siekti asmeninės „gerovės“.
Gyvename laikais, kai turime precedento neturinčią prieigą prie stimulų, kurie suteikia pasitenkinimo jausmą. Priklausomybę sukeliančios medžiagos, maistas, informacija, azartiniai žaidimai, apsipirkimas, žaidimai, naujienos, seksas, socialiniai tinklai… Šie dirgikliai yra įvairūs, gausūs ir nepaprastai galingi, o išmanusis telefonas veikia kaip lašelinė, tiekianti mums skaitmeninį dopaminą dvidešimt keturias valandas per parą. Dopaminas. Jis yra pagrindinis šios knygos veikėjas. Tai labai dviprasmiškas herojus, nes jis gali būti mūsų tolesnių veiksmų motyvatorius, suteikti mums nežemišką malonumą, bet ir neįsivaizduojamą skausmą.
Nūdienoje ekosistemoje, kurioje gausu dopamino išsiskyrimą skatinančių dalykų, visi tikimės pasitenkinimą patirti tuoj pat. Tik įsigeidžiame ką nors nupirkti, ir kitą dieną sulaukiame – prekės atvežtos. Užsimanome ką nors sužinoti – ir po keleto sekundžių matome atsakymą. Ar tik neprarandame galimybės patys išsiaiškinti tam tikrus klausimus, o gal apima nusivylimas, kai tenka ilgiau ieškoti atsakymo ar ilgiau palaukti norimo daikto?
Dopaminą gana vėlai, tik 1957 m., atrado dvi nepriklausomai viena nuo kitos dirbusios mokslininkų grupės: viena iš Lundo (Švedija), kuriai vadovavo Arvid Carlsson, ir kita iš Londono, kuriai vadovavo Kathleen Montgau. Dopaminas – tai neuromediatorius, kurį sintetina ir išskiria centrinės nervų sistemos dopaminerginiai neuronai. Ir nors jis nėra vienintelis neuromediatorius, dalyvaujantis atlygio mechanizme, jis yra vienas svarbiausių, o jo kiekis organizme laikomas universaliu bet kokio elgesio ar narkotikų priklausomybės potencialo matu.
Visais būdais bandome išvengti skausmo. Vieni vartoja vaistus. Kiti, įsitaisę ant sofos, per Netflix kanalą dieną naktį žiūri filmus. Dar kiti skaito meilės romanus. Padarytume kone viską, kad tik galėtume prasiblaškyti. Bet panašu, jog visos pastangos išvengti skausmo tik dar labiau jį sustiprina.
Žinoma, mes, žmonės, gyvenime siekiame malonumo ir tai yra natūralu. Be jo mes, kaip žmonių rūšis, neturėtume motyvacijos daugintis, gerti ir valgyti. Tad kodėl pasaulyje, kuris net perpildytas gausos, turtų, laisvės, įvairiausių technologijų, esame tokie velniškai nelaimingi ir taip dažnai kenčiame? Į šį klausimą savo knygoje „Dopamino tauta“ ir bando atsakyti Anna Lembke. Ji pasakodama savo pacientų istorijas, nori parodyti, kaip šiuolaikiniame pasaulyje rasti pusiausvyrą, ramybę ir laimę.
Pusiausvyra. Tai dar vienas žodis, kuris yra šioje knygoje minimas itin dažnai. Mums, žmonėms, patinka pusiausvyra. Mums patinka turėti tinkamą laiko kiekį darbui ir poilsiui; norime patenkinti savo šeimos ir artimųjų poreikius, bet norime nepamiršti ir savęs; mums reikia laiko su kitais, bet taip pat ir su savimi, tiesiog taip jau yra. Mūsų organizmas taip pat siekia šios pusiausvyros. Be dopamino atradimo, neuromokslininkai nustatė, kad malonumas ir skausmas yra apdorojami persidengiančiose smegenų srityse ir veikia priešingo proceso principu. Todėl malonumas ir skausmas atsveria vienas kitą. Tai rodo, kad malonumas ir skausmas yra tarsi seserys dvynės, kurios, nors jų charakteriai visiškai skirtingi, gyvena viename kambaryje ir stengiasi rasti kompromisą.
Skausmas – tai kaina, kurią mokame už malonumą, taigi, galima sakyti, malonumas yra atlygis už patirtą skausmą.
Bet siekti skausmo yra daug sunkiau nei siekti malonumo. Tokiam ketinimui priešinasi mūsų įgimtas refleksas vengti skausmo ir pasiduoti malonumui.
Anna Lembke mums paaiškina, kad kai žmogus patiria malonumą, spontaniškai pradeda veikti savireguliacijos mechanizmai, skirti skausmo ir malonumo lygiui subalansuoti. Jei pakartotinai veikiame save tuo pačiu dirgikliu, mūsų tolerancija jam didėja, ir dėl to mums jo reikia daugiau, kad pasiektume tą pačią būseną. Taip išsivysto priklausomybė, kuri gali smarkiai sutrikdyti mūsų vidinę pusiausvyrą ir paradoksaliai sumažinti mūsų gebėjimą jausti malonumą bei padidinti jautrumą skausmui.
Autorė ne tik aiškina malonumo ir skausmo mechanizmus, bet ir cituoja gąsdinančius duomenis apie priklausomybes, pasakoja savo pacientų istorijas. Kai kurios iš jų mums tikrai pažįstamos ir nešokiruoja (priklausomybė nuo marihuanos ar alkoholio), tačiau kai kurios atrodo tiesiog bauginančios, pavyzdžiui, priklausomybė nuo pornografijos ir masturbacijos mašinų konstravimas. Šios išpažintys priverčia suvokti, koks pražūtingas gali būti tam tikrų nežemiškų pojūčių siekimas; kad dėl pasiekto trumpalaikio malonumo nustojame racionaliai mąstyti, nebesugebame džiaugtis tuo, ką turime.
Anna Lembke savo knygoje apibūdina kelią, kurį reikia nueiti norint pasveikti nuo priklausomybės ar vartotojiškumo. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų priklausomybė nuo svaigiųjų medžiagų, išmaniojo telefono, darbo ar erotikos, skaitomos prieš miegą, – modelis visą laiką išlieka tas pats. Tačiau tam svarbu ir tiesa. Išlikti nuogam. Būti vienam su savimi ir savo mintimis bei pojūčiais, kartais skausmingais. Tapti iš tiesų nuoširdžiu. Visa tai nepaprastai svarbu sveikimo procese.
Autorė puikiai derina savo plačias žinias (ji yra Stanfordo universiteto Medicinos mokyklos psichiatrijos ir priklausomybių medicinos profesorė), patirtį ir didelę empatiją bei simpatiją savo pacientams ir narkomanams. Jos naudojama kalba tikrai lengvai virškinama ne medikui, o jei autorė įveda kokią nors mokslinę nomenklatūrą – ji ją paaiškina arba iliustruoja metafora ar pavyzdžiais. Ji skatina mus dirbti su savimi, kartu parodydama, kad šios pastangos atsiperka; kad net maži žingsneliai gali iš esmės pakeisti mūsų gyvenimą.
Socialinė žiniasklaida sustiprina mūsų polinkį gėdytis, nes išryškina tiek daug įvairių skirtumų. Dabar save lyginame ne tik su klasiokais, kaimynais ar bendradarbiais, bet ir su visu pasauliu, todėl tapo labai lengva save įtikinti, kad turėtume nuveikti daugiau ar tiesiog kitaip gyventi.
Šiandien, kai tiek daug visko pasiekiama ranka, kai turime galimybių, apie kokias žmonės net nesvajojo, kai gyvename gerovės ir žinių prieinamumo amžiuje, labai lengva pamiršti tai, kas svarbiausia, pasinerti į tai, kas iš tikrųjų niekada neleis mums patirti ramybės ir laimės. Todėl verta žinoti, kokie spąstai mūsų tyko ir kaip nepakliūti į jų pinkles ir netapti „kaktusais atogrąžų miške“. Visai įdomi knyga požiūrio praplėtimui ir šiokiam tokiam susimąstymui.
Išleido: Liūtai ne avys