Alina Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“
Jei būdama savo metų vis dar stebėčiausi žmonėmis, tai man neliktų laiko net dantims išsivalyti.
Kokia nepaprastai jauki knyga ir baba! Dunja – tokia tikra, artima ir neapsakomai šilta bobulytė. Likau sužavėta tuo faktu, kad tokios nedidelės apimties kūrinyje be jokio ypatingo siužeto sutalpinta tiek daug gyvenimo išminties, pagardintos gero humoro ir ironijos doze. Vau. Užvertus paskutinį puslapį prisiminiau savo a.a. babą ir apėmė toks didelis noras apkabinti ją, išgerti arbatos ir pagaudyti jos išminties trupinių, nes tikrai Dunja man rodos, galėtų būti kiekvieno mūsų ta gerąja močiute.
Baba Dunja savo šalies tremtinė, po vieno, knygoje neįvardinto reaktoriaus (bet mes juk žinome, kokio) sprogimo, nepaisant valdžios draudimų, grįžta į savo kaimą – Černovą. Ten, kur net autobusai važiuoja tik iki tam tikros vietos, ten kur auga dideli pomidorai, o kiti jei ir atvažiuoja, tai moksliniais ar filmavimo tikslais su skafandrais ir pirštinėmis liesdami daržoves. Bet babai jau seniai ne 82 metai ir ji jau nieko nebijo, tiesiog nori sulaukti mirties savo gimtuose namuose. Ir čia autorė netiesiogiai kviečia pamąstymui: o kaip pasielgtum tu? Ar pasiryžtum jau viską pradėti iš naujo ir gyventi prisiminimais ir namų ilgesiu, ar nepaisant pavojaus sveikatai bei kitų dalykų paakojimo – grįžtum?
Baba Dunja grįžta, augina pomidorus, geria beržų sulą ir verda sriubą iš nugaišusio gaidžo. Ryšį su Vokietijoje gyvenančia dukra Irina ji palaiko laiškais, o anūkės – niekada taip ir nematė (nu nes kas norės vežtis vaiką į Černobylio katastrafos paveiktą zoną?). Babos Dunjos grįžimas – sulaukia TV reportažo ir ją visi dabar pažįsta. Bet taip pat, jos pavyzdžiu vedami, į Černovą grįžta dar keli gyventojai. Visi tie keistuoliai nusprendžia gyventi mirties zonoje, ir kaip ir eiliniame kaime čia verda paprastas gyvenimas su savo pletkomis, meilėmis ir dramomis, čia visi vieni kitus pažįsta nors patys gyventojai tampa, galima sakyti, gyvais reaktoriais, kurie jau niekur nepageidaujami. Buvusi melžėja Marija planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, Gavrilovai puoselėja savo rožyną, o babos Dunjos išsiruošimas į parduotuvę kitame kaime kaip tikras įvykis, apie kurį žino visas kaimas. Bet vieną dieną Černovo gyventojų kasdienybę sujaukia ĮVYKIS. Tas įvykis, man pasirodė nereikalinga knygos detalė, tarsi koks holivudinio scenarijaus momentas. Nors knygoje veiksmo mažai, bet tas gyvenimo tekėjimas sava vaga, kaimo ritmas ir pamąstymai iš senų žmonių perspektyvos būtent ir suteikia šiai knygai žavesio ir įvairūs netikėti žmonių atvykimai ir nužudymai čia neatrodo vietoje.
Man labai patiko tai, kad nors tai knyga apie Černobylio paveiktus žmones, Černobylis čia ne tapo epicentru, pagrindine ašimi, kaip dažnai būna su knygomis, kurios remiasi tokiomis tragedijomis ir tada graudžiai priartėja prie popso fronto linijos. Ne. Knygoje „Paskutinė Babos Dunjos meilė” Černobylis net neįvardintas tiesiogiai, bet skaitytojas tai supranta. Alina Bronsky talentintai nupiešė personažus taip, tarsi jie būtų gyvi ir labai artimi mūsų giminaičiai, kurie pakvietė viešnagei pas save. Šiame knygos fone išryškėja labai svarbios temos, tokios kaip paprastas žmogaus noras nugyventi savo gyvenimą garbingai ir niekam nenuolaidžiaujant, amžinas skirtingų kartų atotrūkis, kuris dažniau pasireiškia ne fiziniu, o psichologiniu atstumu, ko pasekoje gimsta neišsakyti žodžiai, nuoskaudos ir neišpildyti lūkesčiai.
Apsigyventi mirties zonoje – utopija. Seni žmonės ir liūdna istorija, bet knygos atmosfera tikrai nėra pesimistinė. Atvirkščiai – čia piešiamas gebėjimas džiaugtis net brutaliausia gyvenimo tikrove. Jei esi gyvas – yra prasmė ir yra vietos džiaugsmui. Džiaugtis gebėjimu paeiti, kvėpavimu, katės glostymusi ar kaimynais.
Kažkaip banaliai tik tikėjausi iš pradžių, kad toji titulinė – paskutinė babos Dunjos meilė bus koks diedukas iš to kaimo. Jau ir patikėti buvo nesunku, kai vienas pas babą atėjo. Tada galvojau, gal visgi tai anūkė, kurios baba niekad nematė. Bet tik užvertusi paskutinį puslapį supratau, kad paskutinė Babos Dunjos meilė, anaiptol nebuvo meilė žmogui. Tai meilė jos namams. Dunja – tvirto charakterio, išminties ir sąmojingumo nestokojanti moteris, su kuria rekomenduoju susipažinti. Knyga labai jauki, čia subalansuota ironijos, juoko ir liūdesio dozė, o bobulytės literatūroje, pasirodo, yra toks gėris!
Nieko nėra pasaulyje siaubingiau nei būti jaunam. Būti vaiku dar pusė bėdos. Tuomet, jei tau pasiseks, gal bus žmonių, kurie tavim rūpinsis. Bet nuo šešiolikos metų papūs atšiaurūs vėjai. […] Po vedybų viskas pasidaro dar kebliau. Akimirksiu tampi atsakingas ne vien už save, bet ir už kitus, ir su laiku vis daugiau asmenų noriai įsitaiso tau ant sprando. O širdyje vis dar esi tas vaikas, koks visada buvai ir dar ilgai būsi. Jei tau pasiseks, tai tapsi pusiau suaugęs, kai pasensi. Tik tada būsi pajėgus gailėtis tų, kurie yra jauni. Prieš tai tu jiems nežinia dėl ko pavydėsi.
Išleido: aukso žuvys