Isabel Allende „Visos mūsų dienos“ kaip laiškas mirusiai dukrai
„Visos mūsų dienos“ apnuogina ne fiktyvių išgalvotų herojų, o a pačios knygos autorės ir jos šeimos narių likimus. Tai itin ekspresyvios formos memuarai. Pasakojimo eigą, kurią autorė pasitelkia fiksuodama įvykius, nusako laiškas, tiksliau, laiškų virtinė, skirta mirusiai dukrai.
Paula, kuriai skirta ši epistolinė epitafija, mirė dėl ligos. Prikeldama praeities šmėklas, susijusias su Paulos mirties laikotarpiu, autorė lieka ištikima daugiaperspektyviam pasakojimui, literatūriniu žvilgsniu skverbdamasi į skirtingas laiko plotmes. Nuo dukters gimimo, pažinties su antruoju vyru Viliu iki tolimos praeities, slepiančius rašytojos jaunystę žyminčias datas.
Aš dar nežinojau, kad liūdesys niekuomet visai neišblėsta, tik slapstosi kažkur giliai; be jo šiandien būčiau ne aš ir negalėčiau pažinti savęs veidrodyje.
„Visos mūsų dienos“ – autobiografinė, JAV gyvenančios rašytojos iš Čilės, daugybės bestselerių autorės knyga laiško mirusiai dukrai Paulai forma, kuriame motina pasakoja apie tai, kas vyksta šeimoje. O vyksta tikrai nemažai dalykų. Selija – Izabelės sūnaus Niko žmona, atranda savyje biseksualių polinkių, išsiskiria su vyru ir apsigyvena su bendra šeimos drauge. Izabelės naujojo vyro Vilio dukra Dženifer, ilgą laiką buvusi narkomanė, pagimdo ligotą mergaitę ir netrukus dingsta be žinios. Kūdikį įsivaikina dvi homoseksualios budistės, šeimos draugės, kurios dovanoja mergaitei tiek daug meilės, kad ji užauga tvirto charakterio, linksma asmenybe. Nikas, po kelerių metų po Selijos išdavystės ir savo vienatvės metų, veda Lori, jauną moterį, kurią jam rado motina su drauge Tabra. Našliu likęs Izabelės žentas Ernestas galiausiai suranda antrąją pusę ir tampa laimingu dviejų dvynukių tėvu.
Meilė – tai žaibas, kuris trenkia netikėtai ir mus pakeičia.
Knygą vertinčiau vidutiniškai. Išskyrus kelias jautrias vietas, nepasirodė ji man labai įdomi. Tarsi parašyta be didelio įkvėpimo. Lyg atrodo ir stengiamasi rašyti su didele pagarba mirusiai dukrai, pasirinkti žodžius, simbolizuojančius tikėjimą, kad ji ir toliau yra tarp gyvųjų, bet kažko man čia pritrūko. Nė neabejoju, kad knyga labai svarbi rašytojai ir jos šeimai, nes yra tarsi jungtis tarp dviejų pasaulių, mistinė pieva, kurioje mirusieji vaikšto su gyvaisiais. Tačiau aš, nešališkas skaitytojas neradau čia dalykų, kurie suvirpintų mano sielos gelmes. Ne, knygos nesinorėjo mesti, tačiau ji taip pat ir nekeliauja į lentyną tų, kurias kada nors dar norėčiau perskaityti.
Išleido: Alma littera