Erich Maria Remaque „Vakarų fronte nieko naujo“ – prarastosios kartos dvasinis manifestas
Kiek vis dėlto sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mažuose lopinėliuose, nesunkiai uždengiamuose vienu nykščiu – žmogaus akyse!
„Vakarų fronte nieko naujo“ – pasakojimas apie prarastą kartą, kuri jaunystę praleido kovodama Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarque’o knyga pirmą kartą buvo išleista 1929 m. ir beveik iš karto tapo antikarinės literatūros klasika.
Kai kultūra pamirštama, pabunda demonai. Pagrindinė šioje knygoje papasakotos istorijos ašis sukasi apie grupelę mokyklos draugų, kurie 1917 m. išsiunčiami į Vakarų frontą ir lieka ten iki karo pabaigos. Istorija pasakojama iš vieno jaunuolio, pagrindinio knygos herojaus – Pauliaus Boimerio perspektyvos, kuris simbolizuoja visą prarastąją kartą. Labai paprastomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis E.M. Remarque‘as įprasmino tiek Pauliaus, tiek jo bendraamžių dvasinę būseną ir laipsnišką transformaciją: iš naivių paauglių, kupinų tikėjimo karo prasmingumu, jie tampa iliuzijų turinčiais veteranais. Netrukus jie supranta, kad didingi šūkiai, jog mirti už tėvynę yra malonu ir garbinga, mažai susiję su karine tikrove. Patirtis juos išmoko, kad iš tiesų už savo tautą gyvybę tenka atiduoti purve, skausme ir vienatvėje ir kad karinės egzistencijos atminimas bus ne agitaciniuose mitinguose žadami medaliai ir šlovė, o nemirtingas ženkliukas, po mirties nuplėštas nuo kaklo ir uniforma, išskalbta, sulopyta ir perduota kitam naujokui.
Kol turime būti čia, karo lauke, kiekviena praėjusi fronto diena nugrimzta į sielą kaip akmuo, nes tos dienos per sunkios, kad būtų galima tuojau jas apgalvoti. Jeigu mes tai darytume, atsiminimai nužudytų mus; šiaip ar taip aš jau spėjau štai ką pastebėti: siaubą galima pakelti, kol tu pasiduodi savo likimui, bet jis tave nužudo, jeigu tik imi apie jį galvoti.
Remarque’o romanas-manifestas „Vakarų fronte nieko naujo“ – tai autoriaus, kuris pats daug mėnesių praleido kovodamas Vakarų fronte, įspūdžių rinkinys. Tai labai realistiškai papasakotas jaunų kareivių nusivylimo, apgaulės jausmo ir skausmo liudijimas.
– Karas mus visus pagadino.
Jis sako tiesą. Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvo aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.
Pasakojama iš septyniolikmečio Pauliaus Boimerio perspektyvos, istorija kalba apie jų pulsuojantį norą gyventi ir kovoti. Joje taip pat vaizdžiai iliustruojama užuojautos imunizacija, kuri žudo veikėjų jautrumą, bet užtikrina jų išlikimą kritinėmis sąlygomis. Paulius, Katas, Albertas ir kiti atstovauja vadinamajai prarastajai kartai.
Aš esu jaunas, man tik dvidešimt metų, bet gyvenime nemačiau nieko kito, kaip tiktai neviltį, mirtį, baimę ir beprotiškiausio paviršutiniškumo supynimą su neapsakytomis kančiomis. Aš matau, jog kažkas siundo tautas vieną prieš kitą, ir žmonės tylėdami, nieko nesuprasdami, kvailai, paklusniai ir nekaltai žudo vienas kitą. Aš matau, kad protingiausios pasaulio galvos išranda ginklus ir žodžius, kad visa tai būtų galima daryti dar rafinuočiau ir pratęsti dar ilgiau. Ir kartu su manimi visa tai mato mano amžiaus žmonės vienoje ir kitoje pusėje, visame pasaulyje, tai kartu su manimi pergyvena visa mano karta.
Prieš daugiau nei 90 metų išleista „Vakarų fronte nieko naujo“ knyga apie karo beprasmiškumą vis dar sužadina stiprias emocijas ir tikrai ne veltui tai yra vienas žymiausių XX a. literatūros kūrinių. Jo herojai, kaip ir pats autorius, priklauso prarastai kartai: kartai, kurios jaunystė pražuvo Pirmojo pasaulinio karo grioviuose. Septyniolikmečiai-devyniolikmečiai į frontą siunčiami beveik tiesiai iš mokyklos suolų, mokytojų raginami atlikti pareigą tėvynei. Bet kas tai per pareiga, klausia jie patys savęs, suvokdami, kad šaudo į tokius pat jaunuolius kaip jie patys, kurie ilgisi namų ir taikos ir abejoja karo prasme. Karo mašinos, kurioje jie tėra tik sraigteliai, žiaurumas pirmiausia atima iš jų žmogiškumo jausmą, o galiausiai ir gyvybę. Meistriškas įsižiūrėjimas į pagrindinio herojaus emocijas, iš sausumos ir oro vykdomų atakų aprašymo veržlumas, mirties neišvengiamumo atmosfera – visa tai lemia, kad šis E.M. Remarque kūrinys išlieka jaudinančiu siaubu iki šių dienų. Rekomenduoju ir taškas.
Ilgus metus mes nieko daugiau neveikėme, tik žudėme žmones. Tai buvo pirmoji profesija mūsų gyvenime. Visa, ką mes mes žinome apie gyvenimą – tai mirtis.
Išleido: Jotema