Delia Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ – odė gamtai arba ten, kur negieda abejingumu kitokiam
Gražus ir jaudinantis pasakojimas apie laukinę, nesutramdomą mergaitę, apie kitoniškumą ir virsmą moterimi pelkių apsuptyje su nusikaltimu fone. Taip trumpai galima apibūdinti Delia Owens, pirmą kartą prieš keturis metus išleistą hitą knygų pasaulyje „Ten, kur gieda vėžiai“. Kodėl pati perskaičiau tik dabar? Irgi savęs to klausiau, bet argumentuoto atsakymo neturiu. Tiesiog nenorėjau, kai skaitė atrodo visi. Tiesiog neatrodė, kad man ši knyga patiks. Tiesiog todėl, kad gal jai tada nebuvo atėjęs mano laikas? Žinau tik tai, kad nepaprastai džiaugiuosi, jog knygą perskaičiau prieš tai, kai pasižiūrėjau filmą.
Tada prispaudė kompasą prie širdies. Kur kitur žmogui gali dar labiau prireikti kompaso?
1969 m. Šiaurės Karolinos pelkės, JAV. Pelkėje berniukai aptinka futbolo komandos pažibos Čeiso kūną, kuris panašu, kad nukrito nuo apžvalgos bokšto. Vietos šerifas inicijuoja žmogžudystės tyrimą ir visi įtarimai krenta ant Kajos Klark, vietinių vadinamos Pelkių Dukros. Nors knyga prasideda kriminaliniu siužetu, jis knygoje nėra dominuojantis. Tai istorija apie Kają. Apie jos vaikystę, augimą tarp vešlios pelkių gamtos, apie vienatvę ir meilės paieškas.
Aš nežinojau, kad žodžiuose gali tilpti tiek daug. Nežinojau, kad sakinys, gali būti toks kupinas.
Praradusi turtus Klarkų šeima buvo priversta persikelti į kuklų namelį pelkėse. Griūnantis namelis tarp pelkių čia kaip ir griūnančios šeimos simbolis. Tėvas nuolat girtuokliauja ir smurtauja. Kajos gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Pirmoji palūžta mama. Tiesiog apsiauna savo geriausius krodilo odos batelius ir išeina. Vėliau namus palieka vyresnieji broliai ir seserys, o jauniausioji Kaja lieka su tėvu. Šis istorijos posūkis manęs labai neįtikino: kaip taip galėjo visi palikti tą Kają vieną? Nesuvokiu, nors ir ko tik nebūna šiame pasaulyje.
Kaja mokosi gyventi nors su tėvu, bet viena. Mokosi jam nesimaišyti po kojomis, todėl savo dienas leidžia klajodama po pelkes ir mokydamasi gamtos paslapčių. Netrukus pelkė tampa tikrais jos namais, o artimiausia šeima – pelkėje gyvenantys gyvūnai. Kaja nelanko mokyklos, mokosi iš gamtos, todėl nieko keisto, kad apie ją greitai pradeda sklisti paskalos ir legendos. Vieninteliai žmonės, kurie jai padeda yra juodaodžiai parduotuvės, kurioje perka degalus valtelei ir kuklų maistą, savininkai.
Delia Owens piešia ganėtinai netipinį vaiko paveikslą ir tai, kokią įtaką vaikystė turi suaugusiojo gyvenimui. Nors knygos autorė nenaudoja asmeninio pasakojimo, jai puikiai pavyksta parodyti pasaulį iš Kajos pespektyvos ir čia padeda dvi laiko linijos. Pirmoji tai, kai Kaja yra dar maža mergaitė ir antroji – kai ji dar jauna, bet jau suaugusi moteris.
Galų gale klūstelėjo ir baimė. Iš bedugnės, gilesnės net už pačią jūrą. Baimė, gimstanti iš žinojimo, kad ir vėl reikės būti vienai. Galbūt per amžius. Nuosprendis iki gyvos galvos.
Delia Owens sukūrė istoriją apie žmogiškumą ir vienatvę, apie bendruomenės ir supratimo paieškas. Kaja nėra palikta vieną kartą. Ji nuolat paliekama. Ją palieka mama, broliai, seserys, dingsta ir smurtaujantis tėtis, o vėliau vienas po kito palieka ir vaikinai. Ją palieka jos miestelio bendruomonė, kuri lieka abejinga jai. Praradimai yra neatsiejama Kajos gyvenimo dalis. Man pasirodė itin svarbus Kajos ir motinos ryšys. Mama yra pradžia, o kartu ir pabaiga vieno Kajos etapo. Mergaitė priversta pasirūpinti pati savimi ir greičiau suaugti. Kaja bręsta drėgnų pelkių apsuptyje, namelyje be elektros ir vandentiekio. Nors knygoje gausu išties turtingų gamtos aprašymų, tai nėra kažkokia biologijos knyga. Tai odė gamtai. Čia žmogaus ir gamtos santykis pasirodo esąs svarbiausias. Gamta yra Kajos išsigelbėjimas, išgyvenimo priemonė, bet kartu ir kliūtis, barjeras tarp jos ir žmonių bei to civilizuoto pasaulio, kur gieda abejingumas kitokiam.
Gyvenimo gairinami veidai keičiasi, bet akys lieka langas, pro kurį gali pažvelgti į tai, kas buvo […].
Pasakojamas konstruojamas pasitelkiant klasikinį trikampį. Turime Pelkių Dukrą ir du vyrus – gerutį ir blogiuką, turime fone meilę, turtingą faunos ir floros pasaulį. Ir turime nusikaltimą. Yra gėris ir yra blogis. Vienas žmogus ir praktiškai visas, su nedidelėmis išimtimis, pasaulis prieš jį. Ir yra tikra draugystė… Nerimas, baimė ir vienišumas susipina su pelkių grožiu ir Kajos nekaltybe. Žodis nekaltybė knygoje turi tarsi dvigubą dugną, nes čia, kaip pažiūrėsi, o visa istorija paaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje, kurios, asmeniškai gal tikėjausi ir kitos, tačiau, suprantu autorės pasirinkimą ir ką, tuo norėjo iškomunikuoti skaitytojui.
Užspeistas į kampą, apimtas nevilties ar izoliuotas žmogus grįžta prie instinktų, nukreiptų į vieną tikslą – išgyventi.
Tai knyga apie pripažinimo poreikį, apie įvairias vienatvės rūšis, apie individo kovą už savasties išsaugojimą. Knyga taip pat apima ir kitas svarbias temas, į kurias reikia atkreipti dėmesį. Klasinė nelygybė, rasizmas, šovinistinis vyriškas pasaulis (ypač ir unikaliai perteikiamas aprašant teismo salę ir teisėjus, kuriuos galima palyginti su dominuojančių gyvūnų elgesiu). Filmas įdomus, gražus, bet knyga kur kas gilesnė, jautresnė ir tikrai taip – geresnė.
Išleido: Balto leidybos namai