D. Pancerovas, B. Davidonytė „Pranešėjas ir prezidentas“ – knyga, kurią skaitė net neskaitantys knygų

Posted On 04/25/2023

„Pranešėjas ir prezidentas“ – itin lengvai skaitoma knyga, daugelio apibūdinama kaip politinio trilerio kūrinys, kurią jau perskaitė tikrai nemaža dalis Lietuvos piliečių. Teko girdėti, kad per dieną ar dvi ją perskaitė net ir tie, kurie šiaip knygų neskaito. Prezidentas vietoj komentaro, ką mano apie knygą, tarė, jog pasakų jau neskaitąs o Dovydo ir Birutės darbą apibūdino kaip užsakomąją žurnalistiką, tačiau jei atvirai, netikiu, kad G. Nausėda iš tikrųjų prieš miegą neperskaitė šio kūrinio.

Turėkit minty, kad buvo pusmetis iki Seimo rinkimų. Vieni sėdi ir skaičiuoja, kad gal prezidentas bus jų sąjungininkas artėjančiuose rinkimuose. Kiti sėdi ir skaičiuoja, kad gal dabar per daug neįsimarkaukim, kad pačių nenuneštų. Buvo toks politinis skaičiavimas. Aišku, tai blogai. Tai nenuoširdu. Nes kai būna nuoširdu, tai užduodi rimtus klausimus, eini gilintis, kapstaisi.

Knygoje „Pranešėjas ir prezidentas“ atskleidžiamos tam tikros VSD darbo aplinkybės, prezidento Gitano Nausėdos rinkiminės kompanijos užkulisiai, prezidentavimo metai, iš tikrųjų tai pasakojimas apie valstybės tarnybas. Ar mane, rimtai nesidominčia politika, kas nors šokiravo? Na, ne. Visas pasakojimas čia tarsi žvilgsnis pro prezidentūros raktų skylutę ir jaučiasi šioks toks chaosas, o štai pavyzdžiui, „Pranešėjo“ ir „Prezidento“ pasakojimo dalys galėtų pretenduoti į atskiras knygas. Knygoje daug aktualijų ir nemažai konteksto detalių, kurios leidžia geriau įsijausti ir suprasti. Tiesa, kai kur tas kontekstas labai gyvas, kaip pavyzdžiui lėktuvo nutupdymas, o kai kur labai skurdžiai pateiktas (pandemija). Suprantama, kad mums visiems šis kovido kontekstas iki kaulų smegenų aiškus, bet ar taip bus po 10-ies metų? O knyga, neabejoju, rašyta su tikslu į išliekamąją vertę, galbūt net siekiant įtraukti į istorijos, pilietinio ugdymo literatūros skaitinius.

– Gerovės valstybė yra tas švyturys, į kurį privalo plaukti pavargęs ir kryptį praradęs Lietuvos laivas, – iš lapo skaitė Nausėda.

Mūsų prezidentas yra turbūt pirmasis, kuriam interneto platybėse dedikuota tiek daug memų. Skaitant šią knygą, atrodo, buvo dar labiau aišku, kodėl taip yra, o bet tačiau mane pasivijo mintis: ar ta dažna kritika prezidentui jau netampa patyčiomis, kurias visi aplinkui smerkia? Pamąstykime. Kad ir tas knygoje aprašytas pokalbis su berniuku Nidoje apie ūgį. Atrodo paprastas, suaugusio atviras bendravimas su vaiku, gal ir pakištas kitų asmenų siekiant provokacijos ir turinio juokeliams socialinuose tinkluose (o gal ir ne), o žurnalistai tai apibendrina kaip: „Nausėda, regis, <..> taip ir nesupratęs valstybės vadovo vaidmens“. Bet nežinau, manęs kažkaip neįtikino tokia išvada pasitelkiant šį pavyzdį.

Ar man patiko „Pranešėjas ir prezidentas“? Visai taip, tikrai nesigailiu perskaičiusi. Skaitėsi greitai, įdomiai ir įtraukė. Tie, kurie domisi politika, tikriausiai nieko naujo nesužinojo, o man buvo visai įdomu, nes mano žinios šioje srityje apsiriboja tiesiog kartais antraščių paskaitymu ir tiek. Žinau, žinau, kad politika domėtis reikėtų, bet ką, daryti jei labai neįdomu? Tiesa, šios knygos dėka suprantu, kad vyko, tebevyksta (?) įdomūs dalykai ir nebūtinai teigiami, t.y. dažniausiai kaip tik – neigiami. Tačiau neretai pagalvoju: o ar gali būti kitaip? Ar negalėtų būti taip, kad jei pradėtum gilintis apie bet kurį kitą veikėją, taip pat rastum įdomių ir pikantiškų detalių, piktnaudžiavimo valdžia ir ne visada teisingų bei teisėtų sprendimų pėdsakų ir nemažai turinio naujai knygai? Nežinau, bet manau, tokių knygų galėtų būti daugiau.