Colleen Hoover „Mes dedame tašką“ – apie tai, kad dažnai skaudina brangiausi
Užburti ratai egzistuoja tik todėl, kad labai skausminga iš jų ištrūkti. Reikia milžiniško skausmo ir milžiniškos drąsos norint sulaužyti šeimos šabloną. Kartais tiesiog lengviau gyventi bėgant tuo pačiu pažįstamu ratu negu nugalėti baimę, kad mėgindama iš jo iššokti, galbūt nenutūpsi ant kojų.
Knygą, prie kurios dabar grįžtu mintimis, taip iš tikrųjų nusipirkau elektroninę versiją ir perskaičiau telefone liepos mėnesį, tada, kai kojos ilsėjosi nuo Albanijos kalnų. Ar patiko? Patiko tik dėl to, kad tuo metu man ir norėjosi lengvos formos kūrinio, kurio skaitymui nereikėtų per daug susikaupti, o lengvai suvirškinti. Nepatiko, nes norėjosi kiek šviesesnės ir gražesnės knygos, su kuria mielai suriščiau nuostabios kelionės ir skaitymo prisiminimus, o ne tokios dramos.
[…] o žmonėms reikia kartais priminti, jog jie tiesiog turi plaukti toliau.
Amerikietė Colleen Hoover yra jau ne vieno bestselerio autorė, išverstos į lietuvių kalbą kelios knygos taip pat puikuojasi perkamiausių sąrašuose pakankamai ilgai. „Mes dedame tašką“ – ko gero asmeniškiausia rašytojos knyga, į kurią ji sudėjo savo asmeninę skaudžią patirtį apie kurią daug pasako autorės dedikacija: „Skiriu tėvui, kuris labai stengėsi nebūti pačiu blogiausiu tėčiu. Ir mamai, kuri rūpinosi, kad tėvo niekada nematytume įniršusio“. Taigi, knyga, kuri paliečia smurto šeimoje temą, bet iš tikrųjų yra toks labai holivudinis, pakankamai klišinis meilės romas, kurį skaityti tikrai nėra nuobodu.
Svarstau, kaip kartais, nesvarbu, kaip tvirtai būtum įsitikinusi, kad tavo gyvenimas pakryps tam tikra vaga, visą tą tikrumą staiga gali nuplauti paprasčiausias potvynio pokytis.
Pagrindinė herojė Lilė visada buvo smurto liudininkė. Jos motina nuolat kentėjo nuo smurtaujančio vyro. Kai miršta Lilės tėvas, ji nejaučia didelės netekties ir netgi džiaugiasi, kad tėvas daugiau nebeskriaus jos motinos. Tą pačią dieną ji užlipa į daugiaaukščio namo stogą. Ten ji sutinka Railį – išvaizdų neurochirurgą, su kuriuo mezgasi lengvas flirtas. Tiesa, kažkaip jų keliai išsiskiria, bet kai po pusmečio mergina atidaro savo gėlių parduotuvę ir joje įdarbina Alisą, paaiškėja, kad ji yra Railio sesuo, ir jie vėl susitinka. Jie abu jaučia, kad vienas kitam yra daugiau nei tiesiog pažįstami ir įsiliepsnoja karšta meilė. Tačiau tada Lilės gyvenime atsiranda jos pirmoji meilė Etlasas. Dėl to jos ir Railio santykiai tampa įtempti, o tada paaiškėja, kad žmogus, kuris myli labiausiai, gali sukelti ir didžiausią skausmą. Kuris iš jų? Tebūnie intriga jums. Toks trumpai yra knygos siužetas.
Pakankamai gerai subalansuota meilės ir dramos dozė, pagardinta dosniomis erotinėmis scenomis man pasirodė visai įtraukiančiu ir priverčiančiu susimąstyti skaitiniu apie tikrai dideles problemas, su kuriomis, deja, susiduria tikrai ne viena pora ir šeima. Šiek tiek man galbūt pritrūko Lilės mamos paveikslo pilnesnio išpildymo. Manau, ryškesnis jos charakteris knygoje būtų labiau sustiprinęs knygos žinutę, bet iš esmės, iš Colleen Hoover kūrinio išsinešiau vieną tiesą, kuri yra labai sunki, bet tokia tikroviška: kad kiekvieną kartą likus, kitą kartą vis sunkiau išeiti ir padėti tašką.
Kaip lengva žmonėms vertinti situaciją iš šono. Žvelgiant iš šalies lengva manyti, kad jei kas nors blogai su tavimi pasielgtų, nueitum net neatsigręždama. Lengva pasakyti, kad nebemylėtum žmogaus, kuris tau padarė bloga, kai nesi ta moteris, kuri myli tą žmogų. Kai viską išgyveni pati, nėra taip lengva neapkęsti žmogaus, kuris tave nuskriaudė, nes didžiąją laiko dalį jis yra tau kaip netikėta laimė.
Išleido: Baltos lankos