Vilniaus geto istorijos nuotrupos Igor Argamante kūrinyje „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“
1941-ųjų rugsėjo 6-ąją du civiliais drabužiais apsirengę lietuvių policininkai pareigingai prisitatė iš pat ankstyvo ryto, kad asmeniškai palydėtų mūsų kaimynus į naująjį būstą. Stebėjome, kaip prekybininkų pora išdėjo vilkdama sunkius lagaminus ir pagalvėmis bei antklodėmis prikimštus apvalkalus. Nepaisydami to, kad dienos būta itin karštos, jie vilkėjo žieminius paltus, po kuriais greičiausiai buvo prisirengę nemažai drabužių, mat atrodė neįprastai išsipūtę. Jie degė iš gėdos.
1941-ųjų rugsėjo 6-oji. Žydų geto Vilniaus širdyje įkūrimo diena.
Nors Holokausto temai skirta nemažai tiek literatūros, tiek kino kūrinių, o pastaruoju metu kartais gali atrodyti, kad ši istorija tampa skaitytojus masinančiu fonu banalioms istorijoms ar tiesiog marketingo triuku, kurio dėka viena po kitos kaip bandėlės kepamos knygos karo tema, yra kūrinių, kurie paliečia ypatingai.
Perskaičius nedidelės apimties Igor Argamante kūrinį „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ galvoje sukasi žodis: nuotrupos, mat knygoje pasakojama apie Vilnių ir jame įkurtą atskirą pasaulį – getą tarsi atskirų eskizų forma. Nelengvos istorijos puslapiai skaitytojui dozuojami mažais skyriais, kuriame atrodytų toks savas ir atviras Vilnius gali būti toks svetimas.
Juk kartais būna, kad išsigąstame mumyse pačiuose slypinčios tamsos.
Nors knygos tema yra labai liūdna ir slegianti, tai, su kokia ironija ji vietomis parašyta šiek tiek šokiruoja. Puslapiai persmelkti ir juodo humoro, ir naivaus bei tiesaus vaikiško ir paauglių žvilgsnio į siaubingą to meto tikrovę, į mirtį. Knygoje radau ir įdomių sau vietovių taškų, kad ir pavyzdžiui buvusi „Turan“ cukrainė, kurios „išguglinti“ sunkiai pavyksta.
Vienintelė ne lenkams priklausanti krautuvėlė – cukrainė „Turan“, kurioje buvo gaminami skaniausi visame mieste saldumynai. Jos savininkai totoriai, net ir prabėgus penkiems ar šešiems šimtmečiams, vis dar atminė, kaip tobulai paruošti rachatlumą, chalvą ar skanumynus iš aguonų sėklų.
Širdį suvirpina knygos viršelis su dviem berniukais, kuris leidžia suprasti, kad knygos tematika implikuos ne šiaip į geto istorijas, bet į vaikų likimus. Iš tikrųjų taip ir yra, kūrinį Igor Argamante skiria savo vaikystei bičiuliui, Čekijos žydui Hansiui, kuris, manau, šioje knygoje simbolizuoja visus Vilniaus geto istorija pažymėtus žydų vaikus.
Gete mes visi tapome skurdžiais ir bejėgiais. Mus visus vienijo ta pati iš kitų išskirianti ypatybė – viena stipriausių ir civilizuočiausių pasaulio tautų nepripažino mūsų teisės į gyvybę.
Daugiakultūrinio miesto šurmulyje atsiranda karo, nelaimės ženklų, plinta gandai, sprogsta pavienės bombos ir piešiami Vilniaus geto kontūrai. Iš tikrųjų pirmoji knygos dalis, kadangi pasakojoma iš jauno žmogaus perspektyvos, yra šviesesnė, nes fokusą no viso siaubo kažkaip nukreipia žydų charakterių, gyvenimo kasdienybės aprašymai, berniukų nuotykiai. Bet karo siaubo ženklai akivaizdūs ir keliantys šiurpą:
Sudarkytų dvynukių kūnų gabalai voliojosi išmėtyti po visą vaismedžių sodą, dalis jų netgi karojo ant apsinuoginusių obelų šakų, mat obuoliai, tarytum išsigandę, spruko žemėn slėptis.
Antrojoje knygos dalyje daugiau ironijos ir čia labiau atsiskleidžia visos santykių su karo tragedija spalvos: ir susitaikymas, ir koloboravimas, ir pasipriešinimas, ir pasiaukojimas.
Romanas yra pusiau dokumentinis, pusiau meninis kūrinys. Čia labai daug sluoksnių, todėl analizuoti jį galima būtų skirtingais pjūviais, bet norisi tą nuotykį palikti kiekvienam, tačiau, manau, svarbu pabrėžti, kad tai grožinis kūrinys ir nereikėtų per daug įsijausti į „Šerloką Holmsą“ ieškant istorinių faktų patikimumo. Neabejoju, kad kiekvienas skaitytojas, ypatingai Vilniaus gyventojas atras čia kažką, ko tikrai nežinojo apie savo miestą, savo žmones, savo istoriją. Ši knyga tarsi priminimas mums, kas buvo. Kad žydus žudė ne tik vokiečiai, o miestas, nuo senų senovės garsėjęs savo tolerancija ir įvairių kultūrų bendradarbiavimu, turėjo labai kraujuojantį laikotarpį savo istorijoje. Tokios istorijos nuotrupos arba miesto istorijos eskizai, kaip Igor Argamante knyga be abejonės yra puiki priemonė savo širdyje ir galvoje atrasti ir suprasti daugybę Vilniaus ženklų.
Šmerkė Kačerginskis, Vilniaus geto poetas rašė: „‘s firn vegn cu Ponar cu / ‘s firt kain veg curik – Daugelis kelių veda į Panerius, tačiau nė vienas kelias atgalios.“
Perskaičius tokius kūrinius visada pasimatymuose su Vilniumi į patį miestą žiūriu kiek kitokiomis akimis. Juk knygos praturtina santykius tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis, tiek su vietomis.
Išleido: Aukso žuvys