Tsh Oxenreider „Pasaulyje kaip namie. Pamąstymai apie namus keliaujant po pasaulį“ – labai asmeninis kelionių aplink pasaulį dienoraštis
„Žygis per žemynus su 3 vaikais, 1 vyru ir 5 kuprinėmis“ – man atrodo, būtent šis užrašas ant knygos viršelio man ją ir pardavė. Pagalvojau: wow, turėtų būti tikrai neįprasta istorija, o ir dar pamąstymai apie namus.
Nekreipkite dėmesio į knygas, kuriose teigiama, jog kelionės ir šeima – nesuderinamos priešybės. Man šie du gražūs žodžiai neatsiejami. Jie stovi kartu sausakimišame miesto autobuse, laikydamiesi kits kito, kai ratų padangos šokčioja per asfalto duobes, – broliai, pasiryžę vienas kitą palaikyti ir ginti.
Parduoti namą ir pasiimti tris vaikus į beveik metus trunkančią kelionę aplink pasaulį skamba labai romantiškai, tačiau taip pat atrodo nepaprastai sudėtingai. Na, nėra ko slėpti, tikrai toli gražu juk ne kiekvienas tam pasiryžtų, o štai Tsh Oxenreider savo vyrui atsakė: „Džiaugiuosi, kad pasiūlei!“. Tsh Oxenreider savo knygoje dažnai susimąsto apie namų reikšmę keliaujant iš Kinijos į Naująją Zelandiją, Etiopiją, Angliją ir kitas šalis.
Visi esame svarbūs. Ir vis dėlto – kurs kas mažesni nei susidaro įspūdis, atliekant kasdienes užduotis. Smulkučiai. Kokią mažulytę vietą aš užimu pasaulyje. Noriu pamatyti tūkstantį mažulyčių vietų, pauostyti jų gėles, paragauti jose gyvenančių tautų padažų, košių ir gėrimų. Noriu pakisti skirtumą tarp Šri Lankos ir Maroko smėlio. Noriu susipažinti su moterimi, kuri kepa gardžiausią duoną mažiausiame Naujosios Zelandijos kaimelyje. Noriu rasti geriausią poziciją pažvelgti į Bosniją iš Kroatijos. Koks prancūziškų blynelių – krepų – skonis Ruane? O Paryžiuje?
Kai jau praėjo geras mėnuo po knygos perskaitymo ir prisėdau pasirašyti mintis, kurias man ji paliko, galvoju, kad neatsimenu tiksliai nei kokiomis kryptimis vyko tos šeimos kelionė, nei tikslios pabaigos. Ši knyga tai tarsi tvarkingas dienoraštis ir savo jausmų kelionės metų konspektas. Ir tiesą sakant, man labai patiko knygos autorės požiūris į keliavimą. Jis toks, koks leidžia išties artimiau pažinti pasaulį ir jo kultūrų įvairovę. Liečiant, uostant ir ragaujant – Tsh Oxenreider su savo šeima būtent taip bando pažinti pasaulį. Ne turistų traukos objektai, bet koks nors vietinis sūrių ir gėrybių turgelis, vaizdas pro langą išnuomotame namelyje ar jame rasti puodeliai. Tokie atrodytų nereikšmingi dalykai padeda pažinti pasaulį labiau nei įvairios lankytinos vietos-įžymybės iš vadovėlių.
Keliauti – tai liesti, ragauti, užuosti pasaulį. Turėti progą apžiūrėti kaimelius ir sienomis apjuostus miestus, kuriuos žmonės vadina savo namais. Keliaudamas gali tiesiogiai pažinti, sužinoti, kuo skiriasi Turkijos ir Šri Lankos duonos skonis. Papildyti savo gyvenimą metais, kurie bus daugiasluoksniškesni, per kuriuos užsiauginsi storesnę odą ir įgysi minkštesnę širdį. Kelionė yra dovana.
Keliaujant tiek laiko po pasaulį, net ir labiausiai užkietėjusiems keliautojams atsiranda namų ilgesys, todėl tikriausiai labai jau norisi artimiau pažinti svetimos šalies žmonių kasdienybę: kur jie perka bandeles ir kaip leidžia laisvalaikį, įsijausti, tarsi pažaisti namus. Nuoširdžiai, tikėjausi knygoje kur kas daugiau gilesnių pamąstymų namų tema keliaujant. Man pritrūko filosofinio gylio, bet galbūt sudėtinga mąstyti giliau, kai nesi namie? 🙂
Dievas geriausiai prabyla mums tyloje, kai mes trokštame nepaisyti kakofonijos.
„Pasaulyje kaip namie. Pamąstymai apie namus keliaujant po pasaulį“ – yra tarsi įrodymas, kad nesvarbu, kaip labai būtume išprotėję dėl kelionių ir kaip labai būtume užkietėję ne-namisėdos, mes visados ieškosime tų namų pasaulyje, mums visada reikės kažko, kas širdyje pasietų ramybės sėklą ir nesvarbu kas tai būtų: fizinius namus primenančios sienos, artimo žmogaus ranka ar mėgstamiausios arbatos puodelis taip, kaip mėgstame gerti ją namie.
Mes esame laikini, praeinantys, klajūnai, o kartu ir pririšti, susieti.
Išleido: VAGA