Tahir Shah „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje. Kelionė pas Maroko pasakotojus“ – saulėtas pasakojimas, atskleidžiantis rytietiškos išminties klodus
Įsiklausykite į pasakas, dažnai kartodavo jis, ir pamatysite, kad jos taps tarsi instrukcija, kaip gyventi pasaulyje.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet išties, koks pigus ir ranka pasiekiamas būdas keliauti slypi knygose. Štai ir aš, vasara susipažinusi su afganų kilmės kelionių rašytojo Tahir Shah kūryba, žiemą nusprendžiau grįžti į tą patį Maroką ir tuos Kalifo rūmus, kuriuose jis apsigyveno. Antroje knygoje „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje. Kelionė pas Maroko pasakotojus“ Tahir Shah toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kalifo rūmuose, nuotykius su tarnais, pažintis su įvairiais Maroko žmonėmis ir neapsakomai turtingą tos šalies pasakų tradiciją.
Taip gerai išmokome pakuoti, kad pamiršome esmę. Nebeatsimename, ką iš tiesų pakuojame.
Maroko pasakos – tarsi veidrodis. Jos atspindi visuomenę. Galima čia nugyventi šimtą metų, visai nesuprantant šios šalies. Bet jei tikrai norite mus pažinti, susiraskite pasakotojus ir išklausykite juos. Suprantate, tai jie sergsti lobį. Jie jus mokys, bet tik tada, kai būsite pasirengęs. Jei norite juos išgirsti, turėsite užmerkti akis ir atverti širdį.
Pasakos! Jų knygoje apstu, jos labai skirtingos ir asmeniškai man – labai keistos, kitokios, leidžiančios pajusti tą Maroko kultūros savitumą. Autorius, remdamasis berberų tradicija, bando surasti pasaką, glūdinčią jo širdyje. Viskas prasidėjo dar nuo knygos autoriaus vaikystės. Tėvas jam ir sesėms nuolat sekdavo pasakas, o kai atėjo tam laikas, šią pasakų sekimo tradicijos estafetę perdavė ir Tahirui. Norėdamas surasti savo pasaką, knygos autorius ieško pasakotojų, žmonių puoselėjančių žodinę, sakytinę tradiciją ir apskritai vos ne kiekvieno naujai sutikto žmogaus prašo pasekti jam pasaką. Ir išties, ar kada susimąstėme, koks gali būti skirtumas tarp sekamos ir skaitomos pasakos?
Kuo daugiau kartų skaitai pasaką – vieną ir tą pačią pasaką, – juo stipriau ji veikia tavo protą. Pasaka, kaip gražus žiedo pumpuras, sakė jis, išsiskleidžia ir pražysta tik laikui bėgant. Matydamas, kaip mano vaikams patinka be paliovos klausytis tų pačių pasakų, aš supratau, jog šis kartojimas savotiškai lemtas prigimties. Tačiau būdami suaugę ir gyvendami pasaulyje, kuriame tekstus įprasta skaityti, o ne kartoti žodžiu ar klausytis, mes dažniau renkamės naują, o ne jau žinomą knygą.
„Tūkstančio ir vienos nakties šalyje. Kelionė pas Maroko pasakotojus“ man buvo labai saulėta, nuotaikinga, įdomi ir kupina keistų įvykių ir žmonių. Joje labai daug klaustukų: ar rašytinis žodis yra grėsmė pasakojimo tradicijai? Kodėl Maroke pasakotojai tokie svarbūs ir kodėl labai traukia užsukti į krautuvėlę, kurioje neparduodami jokie daiktai – tik pasakos? Kam reikia kiekvieną ketvirtadienį sekti tą pačią pasaką apie Muškilą Gušą, pašalinantį kliūtis? Prisipažinsiu, menkai supratau knygose pateiktų pasakų prasmę, tačiau nepaisant to, jų paslaptingumas labai traukė. Nežinau, kur ten šuo pakastas ir koks kai kurių moralas, tačiau jos išties stebuklingos. Juk pasakos yra kiekvienos kultūros išminties klodai, skrynios sergėjančios tos kultūros pasaulio suvokimą ir padedančios suprasti gyvenimo prasmes, tikrąsias vertybes.
– Pasakų sekėjai neleidžia užgęsti mūsų kultūros liepsnai, – pasakė jis. – Jie mums pasakoja apie mūsų protėvius ir įdiegia vaikams vertybes, kurių jiems prireiks – garbės, riteriškumo supratimą: jie mus moko, kas gerai ir kas blogai.
Nors knyga pasakoja apie tikrą tikro žmogaus gyvenimą Maroke, neretai man susidarė įspūdis, kad šis pasakojimas tai irgi pasaka. Vis pagalvodavau apie autoriaus žmoną ir jų santykius ir man kažkaip pritrūko jos žvilgsnio į šią tūkstančio ir vienos nakties šalies magiją. Nepaisant to, knyga yra labai įdomi kelionė po Marakešą, Fesą, Tanžerą ir net Sacharą. Juk širdžiai artimos pasakos paieškos paskatino knygos autorių nemažai keliauti. Šioje knygoje puikiai atskleistas Maroko ir Rytų kultūrų kitoniškumas, todėl rekomenduoju ją visiems, kuriems patinka knygos šia tema arba norėtų sodraus, labai saulėto ir nuotaikingo pasakojimo.
Pasaka, nelyginant persikas, buvo tik saldus vaisius, padedantis jos viduje slypintį kauliuką nugabenti į tolimus kraštus ir galiausiai pasodinti į žemę.
Išleido: Tyto alba