Svetlana Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“: nepagražinto karo reportažas iš pirmų, vaikų lūpų
Karas – mano istorijos vadovėlis. Mano vienatvė… Aš praleidau vaikystės metą, jis iškrito iš mano gyvenimo. Aš žmogus be vaikystės, vietoj vaikystės – karas.
Su rašytojos Svetlanos balsu susipažinau praeitų metų pavasarį „Černobylio maldos“ puslapiuose, tad imdama knygą „Paskutinieji liudytojai“ nutuokiau, kad ko gero bus sunki, bet dėmesio verta istorija.
Knygos anotacijoje labai taikliai apibūdintas S.Aleksijevič kūrybos braižas ir sukurtas savitas literatūros žanras – polifoninis romanas-išpažintis, kai iš mažų, pavienių ir tarpusavyje asmeniškai nesusijusių istorijų supinama didžioji istorija. Knygą „Paskutinieji liudytojai“ traktuočiau kaip labai reikšmingą Antrojo pasaulinio karo reportažą. Karas juk nėra tik apie besikeičiančias fronto linijas, kariuomėnes dydį, datas, kas kieno sąjungininkas, kaip mokėmės istorijos pamokose. Karas yra apie žmones. Tokius pat, kaip ir mes. Su kaulais, smegenimis ir širdimi. Apie sulaužyto likimo žmones.
Vaiko atmintyje viskas išlieka, kaip albumas. Atskirais vaizdais…
Knygoje rašytoja surinko 101 istoriją žmonių, iš kurių vaikystę atėmė karas. Surinkti atsiminimai labai skirtingų socialinių sluoksnių žmonių – tiek paprastų darbininkų, tiek mokslo daktarų, tiek direktorių. Visi jie – keturmečiai, dešimtmečiai, dvylikamečiai ir kito amžiaus vaikai, patyrę karą ir nusprendę paliudyti. Knygos pasakotojas – 101 dabar jau suaugęs žmogus, grįžtantis į savo vaikystę ir karo prisiminimus. Knygos autorės pozicija šiame kūrinyje visiškai tyli ir nešališka. Ji nieko nekomentuoja ir nevertina. Tik klausosi. Vieninteliu knygos komentaru galima laikyti pratarmėje iškviestą F. Dostojevskio klausimą apie tai ar mūsų visos laimės, progresai, revoliucijos ir karai yra pateisinami, jei išliejama bent viena kūdikio ašara. Kaip ir garsusis rusų klasikas, taip ir Svetlana Aleksijevič savo knyga atsako, kad – NE.
Ten, kur būta mūsų namo, senelis surinko į pintinėlę kauliukus. Pintinelė net nebuvo pilna…
Aš žinau, kad žmogus gali valgyti viską. Žmonės valgė net žemę…. Turguose pardavinėjo žemę iš sudaužytų ir sudegusių Badajevo maisto sandėlių, ypač buvo vertinama žemė, ant kurios buvo išsilieję saulėgrąžų aliejaus, arba žemė, prisigėrusi sudegusio marmelado. Ta ir kita kainavo brangiai. Mūsų mama įstengė nusipirkti pigiausios žemės, ant kurios stovėjo silkių statinės, ta žemė kvepėjo druska, o druskos joje nebuvo. Vien silkės kvapas.
Vaikystė daugelio bendramžių prisimimuose tikriausiai yra šviesių spalvų ir šiltų prisiminimų laikas. Nerūpestingas laikas. Lėlės, mašinytės, braškės, šviežiai nupjautos žolės kvapas kaime, saulėjė tirpstantys ledai, mokykla, nubrozdinti keliai, dviratis. Kai kyla karas, vaikystė baigiasi pamačius pirmą nužudytą žmogų. Ji baigiasi kartu su užmuštais tėvais. Vaikystė karo metais kvepia degesiais, gaisru ir krauju. Tai mirties kvapas. Karo vaikystės prisiminimai – tai nuo bombos žuvęs geriausias draugas, nušauti broliai, tai nesveikas badas, koncentracijos stovyklos ir baisios egzekucijos. Tai valgoma medžių žievė, žemė, katės ir šunys. Karo vaikystė – tai plyta, kuria įsivaizduoji esant lėle. Būtent apie tai yra „Paskutinieji liudytojai“, kurie savo prisimimais grįžta į baisiausias savo tik prasidėjusio gyvenimo dienas. Taip pat tai pasakojimas apie nuolatinį ilgesį. Tėčio, mamos, duonos, tikrų vaikystės spalvų ir kvapų, mokyklos. Liudytojai pasakoja ir apie gerumą ir šilumą, kuris leido jiems išgyventi. Už savo išsaugotas gyvybes jie dėkingi ne tik svetimiems, juos priglaudusiems ir globojusiems žmonėms bei padėjusiems jų tėvams tada, kai patiems grėsė mirtis, bet ir gyvūnams. Knygos liudytojai pasakodami apie Leningrado blokadą ir baisų badą prisimena tai, kad būtent šuns dėka pavyko išgyventi. Šuns, kuris pasitaikė kelyje ir kurį suvalgė.
Leningrade daug paminklų, bet nėra vieno, kuris turėtų būti. Jį pamiršo. Tai – paminklas blokados šuniui. Šuneli, mielasis, atleisk….
„Paskutinieji liudytojai“ – knyga apie karo vaikų kančios bagažą. Kam apskritai skaityti tokias slogias knygas? Manau, susipažinimas su istorija tų žmonių yra mažiausiai ką galime padaryti dėl jų tam, kad nepamirštume. Nes jų istorija sukūrė mūsų. Ir tam, kad mylėtume savo gyvenimą, net jo spalvas dabar kiek aptemdė COVID-19.
Pirmiausia neliko nuostabios mūsų mamos, paskui neliko mūsų tėčio. Mudvi suvokėme, iš karto pajutome, kad mes – paskutinės. Prie tos ribos… prie to krašto… Mes – paskutinieji liudytojai. Mūsų laikas baigiasi. Mes turime kalbėti…
Mūsų žodžiai bus vieninteliai likę…
Išleido: Alma Littera