Stanley Tucci „Skonis. Maistas mano gyvenime“ – apie gyvenimo skonį ragaujant

Posted On 06/04/2023

Meilė gali užgimti valgant. Dažnai taip ir nutinka.

Italija. Kas pirmiausia šauna į galvą? Pasta, pica, o gal ledai? Tikriausiai mintys ir asociacijos kiekvienam būna skirtingos, bet viskas vienaip ar kitaip susiveda į tai, kad Italija yra skonis. Italija yra skanu.

Knygoje „Skonis. Maistas mano gyvenime“ žymus italų kilmės aktorius ir tikras maisto maniakas Stanley Tucci dalinasi žaviais prisiminimais apie savo gyvenimą, vaikystę, aktorystę ir maistą. Italų kilmės S. Tucci  ko gero pažįstamas daugeliui iš puikių vaidmenų tokiuose filmuose kaip „Ir velnias dėvi Prada“ ar „Bado žaidynės“, tačiau pagrindinė Tucci aistra ir pomėgis yra maistas ir maisto gaminimas. Kažin ar yra italų, abejingų maisto kultūrai?

Paprastas, bet išskirtinio skonio patiekalas spaghetti con zucchine alla Nerano, gimęs iš kvortos aliejaus, bazilikų, sūrio ir kuklios moliūgų šeimos daržovės, dar kartą atskleidžia italų gebėjimą lobį rasti ten, kur kiti jo nepastebi.

Savo knygoje S. Tucci rašo, kad maistas jį ne tik maitina, bet ir praturtina. Tiek kūną, tiek protą ir sielą. 1996 m. Stanley Tucci sukūrė filmą „ Svarbus vakaras“ („Big Night“) apie du italus brolius, kurie bandė išlaikyti savo restoraną, apie tai koks apskritai nelengvas yra restoranų versle dirbančių žmonių gyvenimas. Knyga „Skonis. Maistas mano gyvenime“ – yra ir asmeninio gyvenimo memuarai, ir tikra meilės odė maistui ir gyvenimo skoniams.

MAMA: negali žinoti, ką mėgsti, o ko ne, jei neragavai. Reikia paragauti. Viską reikia išragauti.

Šis kūrinys yra labiau memuarai nei tiesiog kulinarinė knyga, todėl kad čia Stanley Tucci atskleidžia išties daug asmeninių istorijų, dalinasi jaukiais vaikystės prisiminimais, santuokomis, netektimis, pasakoja apie baisią burnos vėžio ligą, dėl kurios vos visam laikui neprarado skonio ir kaip iš naujo atrado skonius, tiek maisto prasme, tiek gyvenimo.

Man gardus maistas svarbu ne tik dėl skonio, bet ir dėl ryšių, kuriuos per tą maistą užmezgiau. Nepasakysiu nieko naujo tvirtindamas, kad mūsų ryšiai su tuo, ką valgome, praktiškai dingo po plastikinės plėvelės sluoksniais. Taip pat netenkame tų nuostabių ir tokių svarbių žmogiškų ryšių, kuriuos sukuriame, kai perkame tai, ką mėgstame valgyti, iš to, kam patinka tuo prekiauti, ir kas gavo tai iš tų, kas su meile tai augina, pagauna ar veisia.

Savo knygoje Tucci su savitu sąmoju ir humoru atskleidžia daug įdomių istorijų ir prisiminimų iš savo gyvenimo, kuries leidžia naujai pažvelgti į šį neabejotinai labai talentingą ir įvairiapusišką žmogų. Be abejo, pateikiami garsiojo Negroni kokteilio, pastos, fritatos, carbonara ir daugybė kitų receptų tiek virtuvės naujokams, tiek tikriems kulinarijos genijams.

Valgio ruošimas jai (mamai) – ir kūrybinė saviraiška, ir būdas pamaitinti šeimą. Jos patiekalai, kaip ir bet kurio kito gero virėjo ar šefo, tik įrodo, kad kulinarinis kūrybiškumas gali būti puikiausia meno forma. Tai suteikia laisvę išreikšti save taip, kaip tapyba, muzikos kūrimas ar rašymas, tačiau ne tik: dar ir patenkina patį praktiškiausią poreikį – pavalgyti. Valgomas menas. Ar gali būti kas geriau?

Ši knyga man pasirodė nepaprastai skani. Ne tiek dėl joje esančių gausybės patiekalų aprašymų ir receptų, kiek labiau dėl Stanley Tucci meilės maistui, meilės visiems gyvenimo skoniams. Man pačiai labai patinka gaminti ir tikiu, kad maistas yra išties sakralus dalykas, suburiantis mus visus prie vieno stalo nuo neatmenamų žmonijai laikų. Maistas jungia žmones ir kaip gražiai rašo Stanley Tucci, meilė gali užgimti valgant. Išties. Maistas yra tikrų tikriausias tiltas. Receptai yra tikras žmonijos paveldas. Ir tai nėra tik apie kažkokius sudėtingai pagaminamus patiekalus, tikrus kulinarinius šedevrus. Tai yra tiesiog ir apie lietinius su braškėmis, nuskraidinančius į vaikystę kaime su seneliais. Tai obuoliais kvepiantis mamos pyragas. Tai tėčio pagamintas kepsnys. Visi turime tokių skonių, kurių emocinė vertė yra milžiniška.

Rekomeduoju visiems gero maisto, Italijos gerbėjams ir tiems, kurie norėtų paskaityti labai saulėtos knygos gyvenimo įkvėpimui. Nuostabi.

Aš tebeturiu puodų ir keptuvių, kurie priklausė mano mamai ir su kuriomis niekas nesiskirsiu, Ne tik todėl, kad „niekas tokių nebegamina“, bet ir dėl to, kad jie man primena ją ir puikų maistą, kurį juose ruošdavo mūsų šeimai. Prarasti mylimą šeimos palikimą yra išties didelė asmeninė netektis; yra daiktų, kurių niekas niekuomet neatstos, kurių neatkursi. Vis dėlto turbūt brangiausias palikimas – tai šeimos receptai. Kaip ir fiziniai paveldėti daiktai, jie primena, iš kur atėjome; mes galime ir kitiems, nors kažkiek, perduoti istorijas žmonių  iš kito laiko, iš kitur.

Išleido: VAGA