Paslaptys teikia galios. Ta galia mažėja, kai paslaptys kam nors atskleidžiamos, todėl verčiau niekam jų neišduoti ir laikyti liežuvį už dantų. Pasakyta net vienam žmogui paslaptis, didelė, svarbi paslaptis, pasikeičia. Užrašinėti paslaptis dar blogiau, nes kas gali žinoti, kiek akių gali pamatyti jas, išvingiuotas popieriuje, kad ir koks būtum atsargus. Taigi, geriausia laikyti paslaptį, kai ją turi, paslapties ir savo labui. Iš dalies todėl pasaulyje dabar mažiau burtų. Juk burtai yra slapti, o paslaptys stebuklingos.

Erin Morgenstern savo knygoje kviečia į cirką. Kur viskas yra juoda ir balta ir tuo pačiu čia daugiau spalvų nei gyvenime už cirko vartų.

XIX a. pabaiga. Magijos dalykų galima sutikti praktiškai ant kiekvieno kampo. O žmonės paprasčiausiai jų nenori pastebėti ir tuo labiau mokytis. Du vyrai – magas Prosperas ir paslaptingas vyras pilku kostiumu priverčia savo mokinius dalyvauti žaidime, kuris tampa tikra kova, jų gebėjimų, jėgų ir atsparumo likimo vingiams išbandymu. Čia vyksta tarsi skirtingų magijos, burtininkų ar iliuzionistų mokyklų susidūrimas su tikslu įrodyti vieno pranašumą prieš kitą. Šioje kovoje atsiduria Selija ir Markas, o varžybų arena tampa mistinis cirkas, kuris veikia naktį ir atvyksta iš anksto nepranešęs. Nuožmiai šių jaunuolių dvikovai koją pakiša meilė.  

Gėris ir blogis daug sudėtingesni nei karalaitė ir slibinas ar vilkas ir Raudonkepuraitė.

„Naktinis cirkas“ užburia nuo pirmų puslapių, tačiau vėliau skaitant atsiranda daug veikėjų vardų, keičiasi vietos, datos ir tai įvelia ir painiavos, bet tuo pačiu kuria tą paslaptingumo aurą. Skaitytojas tarsi vedžiojamas po tas juodai-baltas palapines, o ore tvyro spragėsių, cinamono ir karamelės kvapas. Iliuzionistai, burtininkai, manipuliavimas tikrove, akrobatai  ir pasirodymai – viskas aprašyta labai vaizdžiai. Atrodo, užtenka tik užsimerkti ir tu jau keliauji su Naktiniu cirku po visą pasaulį.

Praktiškai iki pat pabaigos neaišku, kas čia vyksta ir kaip pasibaigs ir net ne visai aišku, kai pasibaigia, nes ta pabaiga atrodo nei saldi, nei karti. Nors nesu fantastikos mėgėja, susiskaitė po švenčių lengvai ir visai įtraukė, nors vietomis tikrai erzindavo ta painiava, kurią galima turbūt vadinti paslaptingumu. Nes kokia čia to cirko paslaptis ir kodėl jis vis keliauja? Kodėl cirke dirbantys žmonės jaučiasi keistai? Pasakojimas įtraukia ir tai, manau, gera knyga atsipalaidavimui. P.S. tikrai norėčiau atsidurti palapinėje su užburtais buteliukais.

Pasakos pasikeitė, brangus jaunuoli. […] Nebeliko kovos tarp gėrio ir blogio, pabaisų, kurias reikia nužudyti, mergelių, kurias reikia išgelbėti. Iš patirties žinau, kad dauguma mergelių, bent jau tų, kurios šio bei to vertos, puikiai moka gelbėtis pačios. Nebeliko paprastų pasakų su paieškomis, slibinais ir geromis pabaigomis. […] O pabaigos iš tikrųjų nebūna, nei geros, nei blogos.

Išleido: Alma Littera