Shin Kyung-Sook „Prašau, pasirūpink mama“ – jautrus pasakojimas apie santykių trapumą

Vieną dieną Seulo metro stotyje, paleidusi savo vyro ranką žmonių minioje pasiklysta 69-erių Pak Sonjo. Bėga dienos, mėnesiai ir jokių žinių apie lyg į vandenį prapuolusią mamą. Mistinis mamos dingimas tapo kelionės į prisiminimus, šeimos praeitį paskata. Pirmas paieškų žingsnis – skelbimas, kad dingo mama. Tačiau ką jame parašyti? Kokią nuotrauką dėti? Šeima supranta, kad iš esmės nieko nežino apie mamą. Net ir tokio paprasto dalyko, kokia tiksliai jos gimimo data.

Prašau, pasirūpink mama. Knygos apžvalga

Dar praeitą rudenį manei, kad pažįsti savo mamą. Ką ji mėgsta, kaip ją nuraminti, kai pyksta, ką nori išgirsti. Jei kas nors būtų paklausęs, ar žinai, ką ji dabar veikia, tu per dešimt sekundžių būtumei atsakiusi: tikriausiai džiovina paparčius. Dabar sekmadienis, tai greičiausiai bažnyčioje. Bet praeitą rudenį pradėjai galvoti kitaip. Kad tu mamai esi ne duktė, o viešnia, pajutai, kai ji, tau esant, ėmėsi tvarkyti namus.

Pasirodo, Pak Sonjo laipsniškai dingdavo iš šeimos net ir tokiomis apraiškomis kaip pavyzdžiui, nusprendusi švęsti savo gimtadienį kartu su savo vyro jubiliejumi. Nuolat nustumdama save į šešėlį, tyliai aukojanti savo svajones vardan tų, kurie brangiausi, trynė savo paveikslą iš jų širdžių. Ji visada buvo šalia ir jos buvimas buvo traktuojamas kaip savaime suprantamas dalykas, kuriam niekas nesuteikdavo ypatingos reikšmės. Ir žinutė čia aiški: susimąstome ir vertiname tik tada, kai prarandame.

Knygą sudaro keturi skyriai ir epilogas. Kiekvienoje dalyje pasakojimas vystomas iš skirtingų herojų (vaikų, vyro ir pačios Pak Sonjo) perspektyvos ir turi savo balsą. Kiekvienas knygos puslapis nepriartina skaitytojo prie atsakymų, bet priešingai – panardina į kupiną paslapčių ir nesusipratimų pasaulį. Žodžiuose galima pajusti tą meilę, gailestį ir nuoskaudas, kurias jaučia šeimos nariai, akis į akį susidūrę su beviltiškumu praradę mamą ir žmoną. Atrodo, kad jie tik dabar supranta tą visą šeimos ryšių, artimųjų šilumos svarbą ir rytojaus, kuriam neverta nieko palikti, beprasmybę.

Knygos autorė drąsiai parodo žmogaus egoizmą pačioje skaudžiausioje jo išraiškoje – santykiuose su pačiais artimiausiais, su mama. Labai patiko korėjiečių šeimos kasdienybės aprašymai, tai, su kokiu lengvu liūdesiu rašytoja nutapė paveikslą to, kaip ir ką mama darė kasdien.

Tu niekada neįsivaizdavai mamos ne virtuvėje. Mama – tai virtuvė, virtuvė – tai mama. Iš tikrųjų, ar ji mėgo virtuvę? Tau nebuvo kilęs toks klausimas.

Knyga man pasirodė labai gyvenimiška. Vieni per daug aukojasi ir pamiršta save, kiti visiškai to nemato. Nei pačios mamos, nei jos artimųjų nesureikšminami ženklai. Kad ir tie signalizuojantys apie ligą ar tiesiog, kad kažkas negerai. Visiškai kaip ir gyvenime. Gyveni ir labai ten apie kažką negalvoji, kad tai ir tie, kurie šalie, nėra savaime suprantami dalykai. Kol gyvenimas tavęs nesupurto.

Namai – toks keistas dalykas. Viskas, prie ko prisiliečia žmogaus rankos, ima dėvėtis, kartais netgi atrodo, kad jei per daug priartėji prie žmogaus, užsikrėti jo nuodais, tačiau namai – ne. Net patys geriausi namai, jei tik žmogus nustoja juose lankytis, kaipmat sugriūva. Namai gyvena tik tada, jei žmonės juos trina, glosto, viduj stumdosi.

Pavadinimui ypatingą emocinį krūvį suteikia knygos scena, kur duktė, klūpėdama priešais Dievo Motinos statulą verkia. Ir tik išeinant iš bažnyčios iš jos lūpų išsiveržia žodžiai, kurių nedrįso ištarti priešais Dievo Motiną: Mama, pasirūpink mama. Manau, knyga turi labai teisingą pavadinimą, kuris net nesusipažinus su siužetu, verčia pagalvoti ir apie savo santykius su savo mama ir esant galimybei, tiesiog eiti ją apkabinti ir išgerti kartu arbatos. Kad ir labai liūdna, knygą labai rekomenduoju, nes ji iš tų, kurios paliečia, kažką viduje supurto ar įjungia pamąstymams, o tokie kūriniai, man atrodo, yra vertingiausi.  

[…] jei žmogus kitu žmogumi netikės, kaip tada gyventi?

Išleido: Baltos lankos