Rutger Bregman „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“ – ar mus sugadino civilizacija?
Tvirtindamas, kad žmonės iš prigimties yra draugiškos būtybės, visada neišvengiamai susiduriu su vienu klausimu. […] Kaip paaiškinti tai, kas nutiko Aušvice?
Vieno populiariausių šių dienų Nyderlandų mąstytojo Rutger Bregman knygos pavadinimas verčia ne tik suabejoti, bet ir viltingai susimąstyti. Ar tikrai egzistuoja tas žmonijos gerumas pasaulyje, kur kasdien tiek daug neapykantos, prievartos, nusikaltimų, karo baisumų ir neteisybės? Knygos „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“ autorius bando įrodyti, kad nepaisant visko, iš prigimties esame geri.
Rutger Bregman nusprendžia pradėti savo pasakojimą nuo mūsų ankstyvosios istorijos – nuo medžiotojų ir rankiotojų, pirmųjų kolonistų iki šių dienų. Jis didelę knygos dalį skiria analizei, koks anksčiau buvo vidutinio Homo Sapiens gyvenimas ir kas lėmė, kad mums prireikė karo, lyderių ir kaip žmogus sukūrė tokį pasaulį, kokį mes pažįstame šiandien. Ši istorija tikrai įdomi ir atsako į daugybę klausimų.
Holokaustas – ne staiga robotais virtusių žmonių rankų darbas. Milgramo eksperimento dalyviai, nors ir spaudė mygtukus vieną po kito, taip pat nesielgė kaip nemąstančios būtybės. Nusikaltėliai tikėjo, kad jie atstovauja gėriui ir taps istorijos teisuoliais.
Ko gero daugelis girdėjo apie XX a. antrojoje pusėje įvairių psichologų atliktus žmogaus psichikos tyrimus. Šioje knygoje nagrinėjami net keli žymūs bandymai, padarę didelę įtaką žmogaus psichikos suvokimui ir įdomu tai, kad knygos autorius pateikia nemažai įžvalgų, verčiančių suabejoti tų tyrimų, spėjusių jau tapti tam tikra psichologijos klasika, teisumu. Štai, kad ir garsusis Stanley Milgramo tyrimas su elektrošoku. Išanalizavus dokumentus paaiškėjo, kad mokytojas buvo pasiryžęs nupurtyti mokinį elektros srove, nes buvo įsitikinęs, kad daro kažką gero mokslui ir visai žmonijai, t. y. nors ir darė blogai, jo veiksmų poveikis turėjo būti geras. Knygos autorius paneigia ne tik šį mitą, bet ir daugelį kitų.
Žmogus pasiduoda blogio vilionėms, kai jis apsimeta gėriu.
Jei žmogus iš prigimties geras, kodėl vyko ir tebevyksta karai? Be abejo, Rutger Bregman analizuoja ir karą ir galima būtų teigti, karo mitą. Daugeliui iš mūsų ko gero atrodo, kad gavę ginklą, šaudysime į priešą nesvarstydami tol, kol pritrūks šovinių arba krisime iš nuovargio. Tiesa yra visai kitokia. Knygoje pateikiama, koks procentas karių buvo pasiryžę nuspausti gaiduką ir kaip dažnai mūšio laukuose buvo randami pakartotinai užtaisyti ginklai. Antrojo pasaulinio karo mūšio laukuose vokiečių karius žudyti skatino ne tik nacizmo ideologija, bet visiškai kitokia emocija, kuri lydėjo visus karo arenoje.
Tikėjimas supuvusia žmogaus prigimtimi kažkuria prasme ramina, kad ir kaip keistai tai atrodytų. Jis mus išteisina. Jeigu dauguma žmonių nėra geri, priešintis savo prigimčiai tampa beprasmiška.
„Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“ knyga man pasirodė tikrai įdomi, nors kiek per ilga. Šiame leidinyje radau nemažai įdomaus kitokio požiūrio į jau žinomus įvykius, tuos pačius psichologų bandymus ir tyrimus, W. Goldingo „Musių valdovą“ ir svarbiausia, daug tikėjimo šviesesne žmogaus puse.
Civilizuotumas neva tarsi plonas dažų sluoksnis, kuris nusilupa pirmai progai pasitaikius. Tačiau viskas yra atvirkščiai: kai iš dangaus krenta bombos arba griūva užtvankos, būtent tada pasireiškia geriausios žmogaus savybės.
Išleido: Tyto alba