Rachel Botsman apie pasitikėjimo transformacijas knygoje „Kuo galite pasitikėti? Kaip technologijos mus suartino ir kodėl gali išskirti“
Būtų gėda atsidurti pasaulyje, kuris būtų toks automatizuotas, kad sprendimas, kuo pasitikėti, priklausytų tik nuo mašinų ir algoritmų.
Knygoje „Kuo galite pasitikėti? Kaip technologijos mus suartino ir kodėl gali išskirti“ Rachel Botsman neatsako į pasitikėjimo klausimą, bet analizuoja jo kaitą bei žvelgia į tai, kaip technologijos transformuoja šiuos svarbiausius asmeninius ir visuomeninius klijus. Pasitikėjimas, kaip būtina kiekvieno sandorio ir santykių sąlyga, išgyveno kelis etapus. Knygos autorė juos apibūdina kaip vietinį, institucinį ir dabartinį – paskirstytąjį. Knygoje didelis akcentas tam, kad technologijos, korupcija ir elitizmas prisidėjo prie to, kad mes nebepasitikime institucijomis ir lyderiais, o permainos, kurias šiuo metu išgyvena pasitikėjimas yra tikra socialinė bei kultūrinė revoliucija, kurios dalimi esame mes.
Jau gyvename pasaulyje, kuriame ateitį prognozuojantys algoritmai sprendžia, ar esame pelno duodantys klientai, o gal keliame pavojų kitiems, ar esame geri piliečiai, net ar esame patikimi žmonės. Jeigu to ir nesuvokiame, artėjame pie Kinijos sistemos – kredito balai pamažu tampa gyvenimo balais.
Knygoje daug įdomių įžvalgų apie pasaulį, kuriame gyvename ir kasdienybę, kurioje nardome, bet nesusimąstome ir apie ambivalentiškąją pasitikėjimo pusę. Vieną vertus, mes jau nebe taip pasitikime valdžios, Bažnyčios institucijomis kaip prieš 100 metų, taigi galima būtų teigti, kad mes mažiau pasitikime ir žmogumi, tačiau iš kitos pusės Rachel Botsman atkreipia dėmesį, kad problema ta, kad šiandien mes per lengvai ir greitai pasitikime ir šiuo atveju užtenka vos kelių pavyzdžių: to, kaip nebijome sėstis į „Uber“ automobilį ar pernelyg nesusimąstydami einame susitikti su patikusiu „Tinder“ veikėju.
Ar kada pagalvojote, kad pats „Facebook“ nekuria jokio turinio, „Alibaba“ ar „Amazon“ platformoms nepriklauso jose parduodamos prekės, kaip ir „Uber“ neturi nuosavybės į automobilius, kuriuos važinėja jos vairuotojai teisės ar „Airbnb“ į joje nuomojamą nekilnojamąjį turtą. Įvyko ir tebevyksta įdomūs dalykai, kurių sukūryje esame mes, o visa tai susiję su pasitikėjimo permainomis, kurios liečia kone kiekvieną tarpasmeninių ir verslo santykių aspektą.
Knygoje daug dėmesio Kinijos kreditų ir pasitikėjimo sistemai „Sesame Credit“ bei įžvalgoms apie serialo „Black Mirror“ atspindį realybėje jau dabar. Iškeliama atsakomybės problema ir tai, kokie (moralės) standartai turėtų būti taikomi dirbtinio intelekto priimtiems sprendimams.
Žengiame į algoritminės etikos amžių, kuriame reikalinga Hipokrato priesaika, skirta dirbtiniam intelektui.
Bendrai skaityti buvo tikrai įdomu (tiesa, kiek sunki pasirodė knygos pabaiga, kur nemažai analizuojamas bitkoinų ir visų tų kriptovaliutų grandinių potencialas), kai kurie dalykai nestebino, bet susimąsčius nuliūdino, tarsi automatiškai spaudžiant mygtukus ar braukiant išmanaus įrenginio ekraną privertė padaryti pauzę ir pagalvoti apie tai, ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kur kuo pasitikėti gali lemti botai, o tavo visą asmenybės charakteristika gali atspindėti koks nors vienas balas.
Išleido: Eugrimas