Subtilus atviruką primenantis viršelis, Freudo pavardė anotacijoje ir Antrojo pasaulinio karo tematika – šių trijų punktų man pakako, kad nusipirkčiau šią nedidukę, poetišką ir lakonišką tuo pat metu knygą.

1937 m., Austrija, septyniolikmetis Francas iš gilios provincijos atvyksta į Vieną ir pradeda dirbti mamos draugo Oto Trsneko tabako krautuvėje. Jo užduotis: mintinai mokytis cigarų, tabako savybių ir skaityti laikraščius. Čia jis susipažįsta su taip vadinamų „durnių daktaru“ Sigmundu Freudu (Freudas dažnas tabakininko krautuvės lankytojas) ir paklausęs jo patarimo įsimyli čekę. Jo meilė man pasirodė ne tiek tyra, kiek labai naivi (gal todėl, kad tiesiog neįsivaizduoju tokio vyro? :D))

– Tai kodėl tada tie žmonės, kur buvę, kur nebuvę, įsimyli?
– Jaunuoli, – Freudas sustojo, – Nebūtina suprasti vandens, kas stačia galva į jį įpultum.

Iš tikrųjų tarp to, ką išgyvena įsimylėjęs Francas ir to, kas pradeda vykti tuo metu Europoje vyrauja didelis disonansas. Kaimo bernelis mažai ką supranta, o iš tikrųjų pagalvojus, kas buvo pajėgus suprasti tą beprotybę, augantį antisemitizmą ir visą žiaurumą tiksint tikrai karo bombai?

Pagrindinis knygos herojus Francas čia išgyvena pagreitintą brendimo pamoką labai niūriais laikais. Laikais, kai žūsta nieko nekalti žmonės, ant laikraščių viršelių puikuojasi fiureris, o miesto gatvėse plevena svastikos. Jis įsimyli ir iš kaimo bernelio, mamytės Francelio, virsta Francu, kuris suėmus Otą Trsneką tampa tabakininku ir nebijo priešintis.

Nepaisant to, kad „Tabakininkas“ pasakoja apie tikrai tamsius žmonijos istorijos laikus, knygoje nėra daug žiaurumų. Rašytojui kažkokiu būdu pavyko išvengti žmonių kraujo, prievartavimų, nurautų galūnių aprašymų ir tuo pačiu išlaikyti tragišką, bet lengvą ir lakonišką pasakojimą. Iš tikrųjų žiauriausia scena man pasirodė ta, kai tabakininko krautuvė buvo išniekinta, aptaškyta nugaišusių gyvulių kraujais ir viduriais. Kažkaip būtent tą akimirką buvo ne tiek „fui“, kiek skaudu dėl to, kas tikriausiai dėjosi tabakininko Oto širdyje, ypač matant jo mokiniui Francui.

Man pasirodė, kad Viena, kaip miestas čia irgi yra knygos veikėjas. Jai knygos autorius skiria ypatingą dėmesį. Nepaprastai gražus, viliojantis užsieniečius miestas yra ant Antrojo pasaulinio karo slenksčio. Pradžioje Francas yra pasimetęs dideliame mieste, tačiau bėgant laikui jame auga kaip asmenybė, atranda pasitikėjimą savimi ir drąsą. Jis nebijo akis į akį stotis prie didėjantį Vienos ir gyvenimo brutalumą ir daro tai labai nestandartiniu būdu. Prieš agresiją jis nukreipia savo sapnus, kuriuos kiekvieną rytą užsirašo ir iškabina ant tabako krautuvės langų. Tai savotiškas Franco saviterapijos būdas, juk jo žingsnius į suaugusiųjų pasaulį lydi vis tikresnis artėjančio karo jausmas.

Rasti tinkamą moterį – vienas sunkiausių mūsų civilizacijos uždavinių. Ir kiekvienas iš mūsų turi jį išspręsti vienas pats. Mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Bet, palyginti su ta vienatve, kurią pajuntame, kai pirmą kartą stojame prieš gražią moterį, gimimas ir mirtis atrodo tiesiog kaip didieji visuomeniniai įvykiai. Lemiamomis akimirkomis mes nuo pradžių galime pasikliauti tik savimi. Turime nuolat savęs klausti, ko norime ir ką ketiname pasiekti. Kitaip tariant: tu turi kvaršinti nuosavą galvą. O jeigu ji neduos tau atsakymo, tada klausk širdies!

Knygos rašymo stilius labai poetiškas ir subtilus ir piešia labai trapų pasakojimą, tačiau pagrindinių veikėjų dialogai man pasirodė be galo naivūs, banalūs ir lakoniški. Franco ir Freudo draugystė man buvo šios istorijos vyšnaitė (nors ir labai neįtikinama, kad vienas išmintingiausių to meto Europos vyrų diskutuotų su kaimo berneliu), o jų susitikimai mėgstamiausios/laukiamiausios knygos vietos. Kažkaip tų „vyšnaičių“ man pasirodė per mažai arba jos nebuvo tokios sodrios, kaip tikėjausi.

Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, o užduoti klausimų. Sakytum klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę.

Leidykla: Baltos lankos