Su Kristinos Sabaliauskaitės kūryba susipažinau dar studijų laikais. „Silva Rerum“ mūsų kursui buvo privaloma literatūra, kurios naivios paieškos bibliotekose baigdavosi bibliotekininkių komentarais „nejuokaukit, dėl šios knygos mes pačios pešamės“. Tad atsimenu, kaip dalinomės ir knygas skaitėm per dieną-dvi ir tai tikrai nebuvo sudėtinga, mat įtraukė nesveikai nepaisant pastraipų ilgio sakinių.

Kai sužinojau, kad Kristina ruošia skaitytojams „Petro Imperatorę“, apsidžiaugiau ir žinojau, kad skaitysiu tikrai, tačiau kiek bijojau, kad tik netektų nusivilti. Juk turbūt dažna praktika, kad literatūroje būtent pirmas blynas ir būna geriausias, tik čia gal galioja „masinių bandelių“ kepėjams. Nenusivyliau. Įsitraukiau ir mėgavausi istorija, kuri yra žiauri, kupina smurto, neteisinga, visiškai be drugeliais šikančių ponių. Tikra. Vaizduotė įsijungė totaliai ir jaučiau, kad pagyvenau carienės gyvenimą. Buvo ir baisu, ir šlykštu, ir pasididžiavimas kėlė link debesų ir pažeminimas trypė į gilią duobę.

Apie knygą jau parašė visi rimti tinklaraštininkai ir apžvalgininkai, tad nieko labai naujo neatskleisiu, tik tiek, kad stoju į jų liaupsių šiam kūriniui gretas ir ploju autorei. Tai, ką ir kaip rašo K. Sabaliauskaitė man yra tikrai meistrystė ir didžiulis darbas, paremtas išsamia ir gilia autentiškų šaltinių analize. Kalbos stilius, raiška ir visos detalės apgalvotos taip, kad tikrai pamiršti, jog rankose – XXI a. žmogaus parašyta knyga, nes visiškai atsirandi XVII-XVIII a. Rusijoje.

Kaip, būnant vergu, išlikti žmogumi ir gebėti mylėti?

Knyga yra labai daugiasluoksnė, tačiau kaip sugestijuoja jos pavadinimas, pagrindinė ašis sukasi apie Petro imperatorę. Kas ji? Marta Skowrońska, lietuvių bajorė, kuri vos penkerių neteko tėvų ir pradėjo suptis sudėtingo gyvenimo karuselėje. Jai teko ir tarnaitės, ir portomojkos skalbėjos, ir karo belaisvės ir sekso vergės dalia. Toks labai trumpai buvo tos moters gyvenimo kelias, kuris šiame istoriniame romane pasakojamas pačios carienės lūpomis jai jau gulint mirties patale.

Kas aš? Aš triskart pakeičiau tikėjimą, penkis kartus vardą, keturiskart tekėjau, triskart – už to paties vyro. Buvau trijų valdovų pavaldinė. Ir vieno – valdovė. Plaukų spalvą keičiau tik kartą

Knyga turtinga istorijos ne tik pačios carienės gyvenimo, bet ir to meto aplinkos, šalies. Neįmanoma nepastebėti nuolatinio Rytų ir Vakarų lyginimo, Europos ir Rusijos pasaulių. Knygoje aprašomas laikotarpis yra tas, kai caras Petras bandė skintis tą langą į Europą, įvesti kitą laiko matavimo sistemą, etiketo taisykles, „atsivežti kultūrą“. Vyksta karas su švedais ir turkais. Sunkios Sankt Peterburgo miesto statybos. Neįmanoma nepastebėti, kaip subtiliai rašytojai pavyko atskleisti tai, kaip Rytai atsilieka nuo Vakarų. Ne tik madose, ne tik užstalės etiketo prasme, bet ir statybų, religijos (kur žmonės yra ne Dievo vaikai, o vergai). Nenorėčiau išsiplėsti ir atimti skaitymo malonumo, todėl galėčiau tik teigti, kad knyga yra puiki ne tik kaip meninis kūrinys, bet ir pažintinis. Tai tarsi labai įdomi ekskursija į to meto Rusiją, Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūrą.

Tai ne Lenkija, ne Saksonija ir ne Prancūzija, kur puotos, šokiai, fejerverkai, gėrimai ir vynas – tik kaitinanti įžanga meilės žaidimams. Ir ne Olandija, ir ne Prūsija, kur kiekvienas išgeria savo ir eina šilton alkovon: su žmona, meiluže ar adjutantu. Čia, Rusijoje, viskas pasibaigia, kai prasideda degtinė ir vynas.

Knygos personažai labai įtikinami ir unikalūs. Nėra to vieno idealaus žmogaus. Jie visi nuolat skylančios ir nuolat save kuriančios asmenybės. Žinoma, carienė yra neapsakomai stiprios moters pavyzdys. Juk tai, kad vos ne į košę išprievartauta (taip, po šios knygos kareiviška košė galvoje liks visiškai kitokia konotacija) mergina, krito į akis pačiam carui ir vieną po kito gimdė jam pavainikius, kol tas suprato, kad ji verta tapti jo žmona yra kur kas daugiau nei kaip Voltaire‘as apibūdino XVIII a. Pelenės istorija. Tai apie išmintį nusileisti savo principams vardan to, kad gautum daugiau. Tam, kad iš tavęs neliktų tik košė. Tam, kad išliktum.

Vėliau pati nekart įsitikinau, kad vyrams reikia saugotis ne gražių, rėksmingų, išlepusių ar įnoringų, už kiaušinių juos pagaunančių kekšių, o dorybingų, pavyzdingų ir nuolankių, visus norus atspėjančių moteriškių, kurios įsigraužia į sielą kaip pelėsis į sudrėkusius Glucko knygų lapus – ir tuomet jau vėlu.

Apšalau nuo caro Petro I. Tiesą sakant nesidomėjau jo asmenybe ir neturėjau apie jį jokių žinių, tik tiek, kiek atsiminiau iš istorijos puslapių: statė „langą į Europą“ – Sankt Peterburgą, bandė šviesti rusus, uždraudė barzdas ir įvedė naują laiko skaičiavimą. Bet apie jo nesveiką domėjimąsi medicina konservuojant stiklainiuose kūdikius ir išsigimusius žmones, apie žiaurumus ir labai nesveiką polinkį į alkoholį, apie girtus sinodus,  apie jo paties ligą sužinojau iš Sabaliauskaitės. Knygoje daugybė keiksmažodžių ir labai įdomu, kad jie visi aktualūs ir šiandien su savo tom pačiom reikšmėm. Kaip rusų kalboje vyriško pasidžiavimo, lytinio organo metaforos dariniai iki šiol plačiai sklinda iš žmonių liežuvių (beje, juk ne tik rusų!) norint apibūdinti visiškai skirtingas būsenas (pvz. šūdinai – chujovo ir nuostabiai – achujenno). Ir tai tik žiupsnis įdomių, šokiruojančių bei įžvalgių detalių. Rekomenduoju šią knygą turbūt kiekvienam, nes tie, kas mėgsta istoriją, neabejoju, kad ją skaitys ir taip. Čia yra visko: meilės, karo, dramos, išdavystės, religijos, sąmokslo ir slapukavimų, humoro. Viskas apgalvota ir susiję. Labai laukiu antros dalies ir prieš ją, manau, šią būtinai skaitysiu dar kartą.

Pamanyti tik, guliu išmatuose, o galvoju apie krikštą ir apie Dievą… Nieko, Dievas turbūt nesupyks. Dievas turbūt pratęs, kad apie Jį žmonės pradeda galvoti dažniausiai tik įklimpę į šūdą. Dažniausiai – savo paties pridarytą.

Leidykla: Baltos lankos