– Ak, nufotografuok juos, – pasakė moteriškė savo suglumusiam vyrui. – Man atrodo, jie menininkai. Gal kada nors taps garsūs.

– Liaukis. – Vyras gūžtelėjo pečiais. – Jie tiesiog vaikai.

„Tiesiog vaikai“ knygai jaučiau nepaaiškinamas simpatijas dar tada, kai bakalauro studijų laikais turėjome parengti knygos, kurią vertėtų išleisti Lietuvoje, projektą. Savo projektui pasirinkau Patti Smith „Just Kids“, rašiau jai anotaciją, maketavau viršelį, skaičiavau leidybos biudžetą. Ir štai, praėjo x metų ir knyga, kuria tada tikėjau naiviai ir projektui rinkausi tiesiog dėl atsiskaitymo – 2017 m. išvydo dienos šviesą ir mūsų kalba. Gal ne tokia ir naivi studentė buvau, tad kaip ten bebūtų, dėl sentimentų ši knyga man bus turbūt ilgai brangi ir na, negalėjo tiesiog nepatikti, nes tai turbūt iš dalies reikštų savęs, savo pasirinkimo išdavystę 🙂

Kartais tiesiog norėdavau iškelti rankas ir viską sustabdyti. Tik ką? Gal tiesiog virsmą suaugusiais.

Buvo vasara ir atsitiktinis susitikimas du jaunuolius – Patti Smith ir Robertą Mapplethorpe‘ą įstūmė į meno, atsidavimo viens kitam ir meilės kelią. Patti tapo poete ir dainininke, o Robertas vystė savo provokuojantį stilių fotografijos srityje. Entuziastingai nusiteikę jie apkeliavo Niujorką ir 1969 m. apsigyveno Chelsea viešbutyje bei atsidūrė to meto alternatyvių menininkų aplinkoje. Tai buvo bitnikų laikai, kai poezijos, rokenrolo, meno ir seksualumo pasauliai susidurdavo ir sprogdavo su visa savo galia ir paraku.

„Tiesiog vaikai“ prasideda kaip meilės istorija, o baigiasi kaip elegija. Kartu ši knyga yra duoklė 1960-70-ųjų metų Niujorkui, jo turtuoliams ir visuomenės padugnėms ir parduodamai meilei. Ši knyga – tai dviejų, pradedančių menininkų portretas jų šlovės išvakarėse.

Knygą „Tiesiog vaikai“ savo vardu pasakoja Patti Smith, pankroko krikštamotė. Tai ne tik jos meilės laiškas, kuris yra savotiškas atsisveikinimas su savo gyvenimo draugu, bet ir itin ryškus to meto Niujorko paveikslas. Naivumas ir dažnai pražūtingas idealizmas. Narkotikai, įkvėpimo paieškos ne visada šviesiausiose sielos kampeliuose, menininkų mecenatai, pogrindžio bohema, homoseksualumas ir besąlygiškas atsidavimas vienas kitam.

Kartais, kai apimdavo prislėgta nuotaika, galvodavau, kokia prasmė kurti meną. Kam to reikia? Ar mes bandome įdvasinti Dievą? Gal kalbamės su savimi? Ir koks viso to galutinis tikslas? Kad mūsų darbai būtų patupdyti į narvus didžiuosiuose meno zoologijos soduose: Moderniojo meno muziejuje, Metropolitano muziejuje, Luvre?
Troškau sąžiningumo, tačiau pati jaučiausi nesąžininga. Kam kurti meną? Kad realizuotum save ar dėl paties meno? Kai imdavau iš esmės tyrinėti savo užmojus, atrodydavo savanaudiška pildyti ir taip didžiulį kūrinių perteklių, jeigu jais nieko nepaaiškini.

Knyga skaitosi lengvai ir iš pradžių norisi žymėtis visas nuorodas, menininkų vardus, kino juostas, muziką, paveikslus ir pasidomėti daugiau, tačiau vėliau jų tik daugėja, todėl kiek nuo jų pavargsti ir tiesiog skanuoji akimis. Manau, knyga ypatingai turėtų patikti tiems, kurie prijaučia bitnikų epochai, Warholui, Bobui Dylanui, to laikmečio Niujorkui apskritai, nes čia apstu nuorodų, alegorijų ir knygą nepaisant autobiografinio žanro laikyčiau rimtu enciklopedijai ar almanachui artimu kūriniu. Asmeniškai knyga pasirodė labai įdomi, bet visas tas laikmetis man per daug neimponuoja, spėju mano siela matyt ne 1960-70-ųjų menininkų Niujorke :).

Išleido: Kitos knygos