Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – vienas tam, kas matė, kitas tam, kas papasakojo, o trečias tam, kas klausėsi ir tikėjo gėriu
„Gyvenimas panašus į pusiaudienio miegą – neilgas, įvairiaspalvis, karštas, – mąstė Chadum. – Jis skamba mūsų vaikų juoku, jis liejasi ašaromis įkandin mūsų mirusių artimųjų. Jis kvepia vandenynu, dykumos vėju, kukurūzų paplotėliais, mėtų arbata – viskuo, ko mums nelemta išsinešti.“
Nuoširdžiai nepamenu, kada paskutinį kartą turėjau tokią šiltą ir artimą skaitymo patirtį. Trys obuoliai man įkrito į širdį ir tarsi nubloškė į vaikystę, į kaimą su seneliais, į jaukius namus. Tai nuostabi knyga apie tikrus žmones, kurių vertybes esame pamiršę, apie stebuklus ir tikėjimą tuo, kas geriausia.
Rusiškai kuriančios armėnų kilmės Narine Abgaryan knygos pasakojimas vystosi atokiame Armėnijos kalnų kaimelyje Marane. Aukštai kalnuose esantis Marano kaimas tarsi egzistuoja už laiko ir erdvės ribų. Pasaulio viršūnėje. Kaimo gyventojai išorinius įvykius suvokia kaip aidą. Kažkur vyksta karas. Kuris iš jų? Pirmasis ar antrasis? Ar vieną iš šiuolaikinių? Tai nesvarbu. Svarbu tai, kad po to prasideda badas ir angelai nusileidžia mėlynaisiais stulpais pasiimti sielų.
Nėra rojaus ir nėra pragaro, – suvokė ūmai Anatolija. – Laimė – tai ir yra rojus, sielvartas – tai ir yra pragaras. Ir Dievas mūsų visur ir visada ne tiktai todėl, kad visagalis, bet dar ir todėl, kad Jis ir yra tos nematomos gijos, jungiančios mus vieną su kitu.
Nors kaime gyvena vien seneliukai, galima būtų pasakyti, kad iš tikro Marano žmonės neturi amžiaus. Nes vaikai Marane tokie pat išmintingi kaip seneliai, o seneliai tokie pat geri ir naivūs kaip vaikai.
Narine Abgaryan kuria stulbinančius psichologinius archetipus. Ji gali rašyti su humoru apie liūdnus dalykus ir su liūdesiu apie juokingus. Kai kurios scenos tiesiog pravirkdo. Laukiama stebuklo. Neįtikėtina, bet jis ateina. Tas stebuklas – netikėtas jauniausios kaimo gyventojos, 58 metų Anatolijos Sevojanč kūdikio gimimas. Tas stebuklas tarsi naujas puslapis dulkėtame namų albume, kuris neturi pabaigos.
Didvyrių veidai visada labai paprasti, tai tik filmuose jie demonstruoja raumenis ir žandikaulius, gelbėdami pasaulį. Tikrųjų didvyrių veidai visada labai paprasti.
„Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ man pasirodė labai labai jauki knyga. Su savitu, tikrai lėtu ritmu, kuris gali panardinti į tam tikrą meditacinę būseną. Čia tiek daug tikros pasakos elementų ir ženklų: žmones aplanko jų mirę artimieji, berniukas turi dovaną-prakeiksmą matyti iškeliaujančias sielas, čia gyvena paslaptingas povas baltomis plunksnomis, čia netikėtai pastoja 58 metų Anatolija.
Karas padaro žmones ateistais arba karštai tikinčiais. Trečio kelio nebūna. Karas apskritai nekenčia pustonių ir pusiau užuominų.
Kiekviena Narine parašyta eilutė tarsi persmelkta ypatingo jautrumo ir išminties, tvirtumo ir empatijos, kuri atrodytų, turėtų būti būdinga tik kalnuose gyvenantiems žmonėms. Kupinas įvairių simbolių pasakojimas labai dažnai primena pasaką, tačiau nepaisant to, tikrai nesunku įsivaizduoti aprašomą Maraną, o širdis taip lengvai įsimyli veikėjus ir kartu su jais išgyvena viską, ką jie patyrė.
Be Dievo žinios ir valios žmogiškosios laimės akimirka dienomis ir savaitėmis nepavirs. Ji taip ir liks akimirka – trumpa ir greitai pralekianti. Jeigu tau dovanojo laimę, priimk ją dėkingas. Neįžeidinėk, gerų dangaus norų nepasitikėdamas, būk vertas dovanos, kuria jis tave apdovanojo.
Perskaičius knygą, kažkaip vat norisi susikrauti kuprinę ir išvykti į kokį atokesnį kalnų kaimelį, kur gerumo saulė atrodo, visada šviečia trupučiuką ryškiau nei mieste.
[…] galų gale, dangus visur vienodai mėlynas, ir vėjas pučia visai taip pat, kaip krašte, kur tau nusišypsojo laimė gimti.
Išleido: Balto leidybos namai