Morris Gleitzman knyga „Bent kartą“: vaikiškai apie Holokaustą ne tik vaikams. Jautrus, vilties kupinas ir rimtus klausimus suagusiems keliantis vaiko pasakojimas
Šią akimirką aš turbūt vienintelis vaikas Lenkijoje, kurio vakarienės dubenėlyje visa morka. Kelias sekundes galvoju, kad tai stebuklas, bet to negali būti, nes stebuklai įvykdavo tik senovėje, o dabar 1942-ieji.
Apie karo siaubą ir Holokaustą yra tokia literatūros ir kino kūrinių jūra, kad čia tikrai lengva paskęsti. Ir ne kartą atrodo, kad labai daug kūrėjų šias temas renkasi vedami ne ko kito, o kokių komercinių paskatų, kaip kabliukus, kuriems dar didžioji dalis žmonių negali būti abejinga. Taip ir yra. Tiesiog tikriausiai šiai temai būti visiškai abejingu sudėtinga. Mano santykis su tokiais kūriniais gana ambivalentiškas ir sudėtingas. Viena vertus, man atrodo, kad įdomu viskas, net jei tai ir išgalvota istorija, kuri remiasi tikrais įvykiais, nes turint omenyje laikmetį, nesunku patikėti, kad tokios istorijos galėjo įvykti ir iš tikrųjų. Kita vertus, būna kiek neskanu, jei tikroji istorija iškreipiama ar kelia labai daug abejonių dėl patikimumo, nes atrodo taip tarsi iš tų žmonių istorijos kažkas tiesiog pasidarė pramogą pernelyg nesigilindamas į faktų patikrinimą ir pan. Tačiau, kaip bebūtų, knygų, kuriose ši istorija pasakojama vaiko lūpomis ne tiek ir daug.
Morris Gleitzman knyga „Bent kartą“ yra skirta jaunajam skaitytojui, vaikams, galbūt nuo kokių 10 m. Pagrindinis knygos herojus, jis ir pasakotojas – žydų berniukas Feliksas. Bėgdami nuo nacių Felikso tėvai jį paliko vienuolyno prieglaudoje. Vieną dieną Feliksas nusprendžia susirasti tėvus ir pabėga iš prieglaudos. Pakeliui Feliksą ištinka tikra gyvenimo mokykla ir jis akis į akį susiduria su negailestinga karo tikrove. Bet Feliksas nepraranda vilties ir dar ištiesia pagalbos ranką Zeldai, mergaitei, kurios tėvus nužudo naciai. Kaip ir būdinga jo amžiaus vaikui, jis nesupranta, kodėl naciai degina knygas ir kad vyksta karas. Su laiku jis pamato ir pats patiria Holokausto siaubą, kuriam paaiškinimo neturi jokios istorijos. Gražiausia ir kartu liūdniausia šios knygos dalis yra tas naivus vaiko žvilgsnis į siaubingą to meto tikrovę.
Negaliu patikėti. Aš šioje prieglaudoje trejus metus ir aštuonis mėnesius, bet savo dubenyje nė karto neregėjau visos morkos. Kaip ir visi kiti. Netgi vienuolės negauna visos morkos, o jų porcijos didesnės nei mūsų, vaikų, nes joms reikia daugiau energijos, kad būtų šventos.
Knygos siužetas pakankamai dinamiškas, veiksmo čia yra, bet skaitytoją labiausiai nuginkluoja ne pati istorija ir jos posūkiai, o vaikų pokalbiai ir jausmai. Labai paprasti sakiniai ir neįmantri knygos kalba reflektuoja tikrovišką, vaikišką pasakojimo būdą. Feliksas turi labai lakią vaizduotę, prisigalvoja istorijų, kurių pasakojimai patinka net suaugusiems. Ne viena Felikso istorija pasitarnauja ir kaip vaistai sielos žaizdoms gydyti, ir vietoj nuskausminamųjų Barniui gydant kitiems dantis.
– Gerai, – taria tyliai. – Pasakysiu tiesą. Nupirkau tau batus, nes visi nusipelno gyvenime bent kartą patirti ką nors gero.
Nežinau, ką atsakyti. Tai vienas gražiausių dalykų, kokius man yra tekę girdėti, tarp jų ir pasakas.
Knygoje „Bent kartą“ nereikėtų ieškoti istorijos autentiškumo ar tikrinti faktų. Klaustukų čia palieka daug dalykų. Kad ir nuolat Felikso kartojama malda „Dievui, Jėzui, Švenčiausiai Mergelei Marijai, popiežiui ir Adolfui Hitleriui“ . Tikrai kelia abejonių ar Lenkijoje karo metais kas nors meldėsi Dievui ir kartu Hitleriui, tad šis dalykas tikrai vertas patikrinimo, nors manau, knygos autorius tokiu būdu norėjo sustiprinti tą karo absurdiškumo jausmą ir vaikiško naivumo efektą. Istorija, kurioje galbūt ne tiek daug tos tikros istorijos, bet daug draugystės ir vilties.
Išleido: Alma littera