Labas, dar vienas „geras“ apie knygas
Atėjus rudeniui man visada paširdžius kutena kažkoks sunkiai paaiškinamas mokymosi ar papildomos veiklos ilgesys. Ne, aš tikrai šią akimirką nenorėčiau spręsti matematikos testų ar rengti projekto universitete, bet, yra tas kažkoks bet. Matyt tiesiog kaltas ruduo.
Vasarą gimusi idėja sukurti savo knygų instagramą pastūmėjo pagalvoti apie tinklaraštį arba dar vieną blogą apie knygas. „Instagram“ kaip platforma labai patraukli daugelio dalykų komunikacijai, tačiau pirmas vaidmuo čia tenka vaizdui. Perskaičius knygą galvoje dažnai būna didesnė nei ten telpa jūra minčių, dešimtys pažymėtų citatų, kuriomis norisi pasidalinti visų pirma su pačia savimi, kad…. tiesiog nepamiršti jau taip visaip.
Turbūt geriausi dalykai neišeina iš mados. Širdis džiaugiasi, kad technologijų ir socialinių tinklų epochoje knygos ir skaitymas yra ant bangos. Apie tai liudija tikrai nemažas įdomių knygų tinklaraštininkų bei apžvalgininkų skaičius. Mano šis „blogas“, kuris, norėčiau tikėti, bėgant laikui taps „geras“ bent man, taip pat bus apie knygas ir skaitymo estetiką. Rašysiu jį pirmiausia sau, tačiau tikrai džiaugsiuos, jei jis sudomins ir platesnį nei kelių akių anapus ekraną ratą.
Skaitau lietuvių (daugiausia), lenkų, rusų bei anglų kalbomis, todėl gali būti, kad čia atsiras šioks toks kalbinis katiliukas. Nekremtu knygų dienom naktim, nekeliu sau iššūkių. Kartais neskaitau savaitėmis ir po darbo nulūžtu su šviesa vos atsivertusi knygą bet kokio kietumo ir įdomumo. Kartais aplenkiu visus rytinius kamščius, kad rytą pradėčiau ne su kava, o su knyga. Tiesiog ramiai mėgaujuosi vis dar jaukindamasi skaitymo malonumą ir tikrai nevaidinsiu knygų graužikės, nes tokia tikrai nesu. Lai čia būna mano klajonių puslapiuose dienoraštis, kuriame pabandysiu jas kažkiek konservuoti ir perteikti dalelę mano širdį palietusios skaitymo estetikos. Internetas juk tam labai palanki terpė.
Dažnai pagalvoju, kada ir kaip gimė mano meilė knygoms, nes vaikystėje tėvai tikrai nepirko man knygų, patys skaitė gana retai, o mūsų kaime nebuvo jokios bibliotekos. Didžiausia fobija einant į pirmą klasę man buvo ta, kad kaip sakė mano a.a. senelis: „ooo, gi skaityti dar nemoki“. Ir tada atmintyje vis tiek kažkokiu būdu iškyla vaikystė ir knygos gražiąja prasme. Vasaros popietės su knygomis po eilinės porcijos ledų ir senelės blynų su braškėmis. Tas įlindimas į fotelį ir Astrid Lingren, H. Sinkiewicz, o vėliau Hario Poterio pasaulius yra toks brangus, kad tikrai verta pabandyti pakartoti ne kartą. Norėčiau, kad visi vaikai turėtų tuos, kurie užkrės juos meile knygoms. Mane, manau, užkrėtė mano pusseserė, o tada atėjo kita banga, su literatūra mokykloje ir žmonėmis universitete.