Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė II“ – tikros galios ir bejėgystės refleksijų samplaika
Fejerverkai, sniegas ir žmonės niekada nebebūna tie patys. Kaltas laikas. Kartais – akyse tirpstant snaigei, tvykselint kibirkščiai danguje – pajunti laiką kaip dūrį. Lyg pats būtum it snaigė ar kibirkštis – ne tik kad neamžinas, bet dargi – akimirka.
Antroji „Petro imperatorė II“ knygos dalis tai toliau pačios Martos Skowrońskos – Jekaterinos I žodžiais perteikiamas jos pačios gyvenimas. Nuo pirmosios dalies lyg ir ne daug kas pasikeitė – Jekaterina vis dar merdi gulėdama toje pačioje lovoje, kosėja kraujais, bet tuo pačiu šioje dalyje visos kortos apsiverčia. Apie tai jau net tiesiogiai nusako ir viršelis su Jekaterinos vaizdu viršuje, o Petro – apačioje (pirmos dalies knygos viršelio figūros pateiktos atvirkščiai). Manau, viršelis jau puiki implikacija į tai, kad antroje dalyje pateka Jekaterinos galios saulė. Tačiau ta jos galia antroje knygoje yra labai ambivalentiška: viena vertus Jekaterina tampa pagaliau pripažinta kaip tikra imperatorė, kita vertus – ji guli mirties patale, o gyvenimas negailestingai skaičiuoja paskutines jos gyvenimo valandas.
Gal tai reiškė, kad Rusija tapo dalimi manęs, o aš – jos. Gal reiškė, jog susigyvenau su Rusija, kaip susigyvenama su nepavojinga ir nemirtina liga ar kliauda, tarkime žvairumu. Gal įpratau žvairuodama nebematyti to, ką buvau bejėgė pakeisti. Galbūt įmanomas ir sielos žvairumas.
Kortos apsiverčia, nes šioje dalyje jau pasakojama ne portomojkos, ne karo belaisvės, o tikros imperatorės gyvenimo istorija. Man pačiai labai keista, kad tokią sudėtingą gyvenimo istoriją, tokią tamsią, klampią ir tragišką, pažymėtą daugybės netekčių, vaikų mirčių, baimės, išdavysčių tamsaus šydo, su tokiu malonumu perskaitai.
Toji kirmelė buvo kaip negailestinga tiesa: kad ir tarp brangiausių tulpių bei rožių visuoment įsivelia kažkokia bjaurastis; kad net ir geriausią gyvenimą visada ėda kokias nors nematoma širdgėla.
Perskaitai ir tarsi jautėsi nugyvenęs jei ne pačios Jekaterinos, tai vienos iš ją lydinčių moterų gyvenimą. Tarsi pagyventum caro Rusijoje, tarsi matytum statomą Sankt Peterburgą, tarsi jaustum pagirias po garsaus girtojo sinodo, tarsi atsistotum ant to Apšvietos amžiaus fasado slenksčio, kur Rusija dar taip toli nuo Vakarų.
Supratau, jog laimė yra dalykas, suvokiamas tiktai lyginant su bėda.
Knygoje be veikėjų – žmonių, man labai ryškūs ir netiesioginiai veikėjai, tokie kaip Laikas ir Istorija. Jie čia daugiau nei tiesiog fonas įvykiams rutuliuotis ar žaidimų aikštelė dramoms vykti. Jie labai ryškūs, su charakteriais. Ir negailestingi.
Grožis kažkuo primena laiką. Iš pradžių apie abu nė negalvoji, priimi kaip savaime suprantamus dalykus. Abu pradedi vertinti tik tuomet, kai supranti, kad tau jų liko mažai.
<…>
Niekas taip gerai neužgesina rūstybės ugnies kaip laikas. Ir ramuma. Net didžiausi pykčiai be neatskaingų gūsių, baimės alyvos ir neapgalvotų poelgių malkų į ugnį – nužerplėja, išrusena ir galiausiai virsta tik nuodėguliais ir atvėsusiais pelenais.
Jej Bohu, Kristina Sabaliauskaitė yra tikrų tikriausia literatūros diva ir nereikia čia daugžodžiauti, juolab tikrai nepasakysiu kažko tokio, ko dar nepasakė visi, kas tiesiog myli knygas ir išgyveno Petro Imperatorės gyvenimą, vos ji pasirodė knygų rinkoje. Tai, kaip Kristina žodžiais nupiešia veikėjus yra tikra meistrystė vien dėl to, kad pamiršti skaitąs šių laikų rašytojos kūrinį.
Tačiau Viešpats vis rasdavo būdų pamokyti, kad nieko žmogus negali numatyti. Vos tik manaisi išmokęs žaisti gyvenimą, perpratęs jo taisykles – ima kas ir nutinka, kad parodytų, koks tu menkas. Gyvenimo kortas maišo ir žmonėms dalina tik Dievas.
Kalbos sodrumas ir net tokios detalės kaip laiku ir vietoje parinkti reikalingi keiksmažodžiai, sukuria tokią atmosferą, kurį leidžia nukeliauti laiku į XVIII a. Rusiją. Kad ir štai, pasakyti eikt tu šikti, Piteri, nesuteiktų tam sakiniui tame kontekste tokio svorio ir nesužadintų tokių jausmų, kaip pasirinktas variantas.
Tiksliai atsimenu, ką pagalvojau, kai man perskaitė tą jo cidulką. Eik tu nachuj, Piteri.
Neatsistebiu, kaip tiek daug rašytojai pavyko sutalpinti į šią dilogiją. Apie šią knygą, apie Jekateriną, Petrą, Aleksandrą galima diskutuoti labai daug. Knyga praturtina bei sužadina dar didesnį istorinių žinių alkį, apie ją norisi diskutuoti. Norisi kalbėti apie Jekateriną ir apie Petrą I. Kas jis būtų jei ne ji? O kas lauktų Martos, jei kelyje nepasipainiotų Petras?
Nežinau, kur ir kada girdėjau tiesą, ir arkliui suprantamą – bet tikrai ne iš Monso, – kad meilė visad yra laiko vergovėje. Meilėje negana turėti tuos pačius norus, reikia juos turėti dar ir vienu metu.
Išleido: Baltos lankos