Kristin Hannah „Lakštingala“ – apie tylaus karo veidą, tikras himnas moterų drąsai ir stiprybei
Vis dėlto, pastaruoju metu užklumpu save mąstančią apie karą ir savo praeitį, apie žmones, kuriuos pamečiau.
Paryžius. Antrojo pasaulinio karo pradžia. Prancūzai stipriai tikėjo savo armija, tačiau teko kapituliuoti. Pernelyg greitai. Okupantai apsigyveno šalyje ir jautėsi kaip savo namuose. Naciai ateidavo į namus, rinkdavausi geriausią, šilčiausią kambarį, konfiskuodavo turtą. Ir žmonės neturėjo kitos išeities, kaip tik paklūsti… Nepaisysi nurodymų, prieštarausi ar padėsi žydams – ruoškis mirčiai. Tačiau nepaisant visų šių grėsmių, žmonės kovojo. Ir tarp tų kovotojų buvo Lakštingala – jauna mergina, išgelbėjusi ne vienam sąjungininkų lakūnui gyvybę ir tapusi karo heroje.
Svajonėse Paryžius tebuvo Paryžius, nepaliestas karo. […] ,Mylimas jos miestas dabar atrodė tarsi kitados buvusi graži kurtizanė – pasenusi, sulysusi, pavargusi, palikta meilužių. Mažiau nei per metus šis didingas miestas prarado savastį – dabar jo gatvėmis be paliovos kaukšėjo vokiški auliniai, o prie kiekvieno paminklo buvo iškabintos vaizdą darkančios vėliavos su svastika.
Kristin Hannah knygoje „Lakštingala“ pasakoja apie drąsą, patriotizmą, meilę, pasiaukojimą ir išdavystę, apie seseriškus ir šeimos ryšius karo akivaizdoje. Pagrindinės šio romano herojės yra dvi labai skirtingos seserys Viana ir Izabelė. Izabelė yra impulsyvi, moteris-uraganas, nebijanti rizikuoti ir kaip pati tuo tikinti, neturinti ką prarasti, mat visą laiką buvo viena. Viana – šeimyniška, atsargi, suprantanti, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas ir kad ne visada gali eiti į pogrindį priešintis dėl to, kad turi dar ir atsakomybę už vaiką. Tačiau kiekviena sesuo kariavo savo karą. Apie karo siaubingą tikrovę prirašyta tiek daug knygų, tačiau tikriausiai jautriausias bombas sprogdina tos, kurios pasakoja ne fronto siaubą, o asmeninį karą.
Knygoje mane sužavėjo Beko, vokiečio apsigyvenusio Vianos namuose, figūra, kuri parodė, kad ir naciai kovojo savo asmeninį karą. Kad tai irgi buvo žmonės, kurie turėjo šeimas, kad irgi buvo tų, kurie turėjo širdį, dėl to kažkaip mane nuliūdino jo likimas knygoje. Neatsimenu knygose figūruojančių veikėjų-nacių, kuriems pajusčiau tokią simpatiją kaip Bekui.
Knyga parašyta paprastu, neįmantriu stiliumi, tekstas lengvai plaukia ir skaityti nepaisant temos svorio nėra sudėtinga. Patiko tai, kad nuo pat pradžių iki pabaigos išlaikoma intriga – kuri gi iš seserų pasakoja šią istoriją. Istoriją, saugomą lagamine palėpėje, kurį pravėrus, tarsi suplazdėjus lakštingalos sparnams ištrūksta prisiminimai.
„Lakštingala“ yra jausmingas pasakojimas apie moterų žygdarbius okupuotoje Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje. Tai istorija, kuri yra skiriama stiprioms karo laikų moterims, juk apie jas kalbama rečiau ir ne taip vaizdingai kaip apie pripažintus karo didvyrius. Tačiau tai, ką išgyveno kiekviena jų, praktiškai prilygo fronto linijose patiriamam siaubui. Nors knygos veikėjai išgalvoti, nesudėtinga patikėti, kad tokia istorija galėjo įvykti ne viena. Įdomus faktas, kad Izabelės personažas yra įkvėptas moters-legendos, drąsios belgės Andrée de Jongh, gelbėjusios sąjungininkų karo pilotus, gyvenimo istorijos. „Lakštingalą“ perskaityti rekomenduoju visiems, kuriems patinka istoriniai romanai, istorijos apie moteris ir tai, ką žmonėms teko patirti karo metais.
– Bet meilė turi būti stipresnė už neapykantą, nes kitaip neregėsimė jokios ateities.
Išleido: Jotema