Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“: chaotiškas, bet jautrus pasakojimas daugiau nei tik apie meną
Sudėtinga trumpai ir aiškiai nupasakoti, apie ką iš tikrųjų ši knyga. Tačiau Kazuo Ishiguro pasakojimo būdas toks meistriškas, jog atrodo tai ir neturi jokios didelės reikšmės. Tiesiog vietoj siužeto linijos paieškos skaitytojas plūduriuoja tarp teksto eilučių ir pasimeta laike. Dabartis nuolat persipina su praeitimi, nuo vienos temos pasakotojas plaukia link kitos taip subtiliai, kad skaitytojas tiesiog nepastebi, kada pradeda skaityti apie visai kitą nei prieš akimirką. Toks nenuoseklumas paprastai mane nervuoja, mat būna sunku susigaudyti ir tokią knygą paprastai numetu „geresniems laikams“, t.y. kai nebūsiu totaliai nusikalus ir sugebėsiu išlaikyti dėmesį ilgiau nei 5 minutes. Bet, man atrodo, Kazuo Ishiguro mane užbūrė! Skaičiau su dideliu malonumu, tiek prieš miegą, tiek gerdama rytinę kavą po 6. Atrodo, jokio aiškaus siužeto, o knyga išties įtraukė. Tad apie ką ji?
Man sunku suprasti, kaip žmogus, vertinantis savo savigarbą, galėtų ilgai trokšti išvengti atsakomybės už praeities darbus; gal tai ne visuomet lengva, tačiau susitaikymas su gyvenime padarytomis klaidomis neabejotinai teikia tam tikro pasitenkinimo ir orumo. Kaid ir kaip būtų, tikrai nėra didelė gėda klysti tikint, jog veiki iš pačių geriausių paskatų. Tikrai nepalyginamai gėdingiau yra negebėti ar nenorėti tų klaidų pripažinti.
Knygos pasakotojas – jau į pensiją išėjęs garsus tapytojas Masudžo Ono pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jo pasakojimas nenuoseklus, persipinantis ir nuolat plaukiojantis. Jis pasakoja apie Japonijos traumą po Antrojo pasaulio karo, apie rūpesčius, susijusius su savo jauniausios dukters Noriko vedybomis, apie menininko tapsmą ir meno atsakomybę politinių peripetijų fone. Lėtai pasakodamas ir pasinerdamas į prisiminimus jis piešia Japonijos ir visuomenės paveikslą, kuris pasikeitė praūžus karo šmėklai ir prisimena savo veiklą. Veiklą, kurios nesiruošia gėdytis, nors jaunosios kartos akyse atrodo išdavikas dėl to, kokiai ideologijai tarnavo jo menas.
Geriausi dalykai, visada sakydavo jis, susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.
Pavadinime figūruojantis „plūduriuojantis pasaulis“ – tai naktys kurtizanių ir geišų apsuptyje. Būtent tai įkvėpdavo to meto japonų menininkus. Menininkas turi pagauti unikalų ir nepakartojamą plaukus pinančios geišos grožį, žibintų šviesą ir naktis praleistas pramogų namuose – su muzika, alkoholiu, šokiais ir moterimis, kurios į ausis šnabžda geidulingus žodžius. Menininkui svarbu pamatyti pasaulio grožį ir juo patikėti. Ono negali išsižadėti savo praeities. Praeities, kuria tikėjo, tačiau klydo. Menas knygoje vaidina svarbų vaidmenį. Nors netiesiogiai, tačiau tarp eilučių galima pajusti keliamą klausimą: kokia meno paskirtis, ar menas turi tarnauti kokiai nors ideologijai. Kas yra menininkas ir kokia jo misija? Kokia meno misija?
Kazuo Ishiguro tarsi kviečia į japonų autorefleksiją, į vertybių permąstymo, į seno pasaulio susidūrimo su naujuoju laikus. Net jei kada nors ir pasibaigs subombarduoto miesto atkūrimas, pasaulėžiūros ir vertybių atstatymas tęsis… Amžinai?
Šiais laikais ne taip jau lengva sutikti žmogų, nepakirstą nūdienos cinizmo ir kartėlio.
Mane tiesiog pakerėjo Kazuo Ishiguro meistriškas stilius, atrodytų, paprastuose ir mandagiuose dialoguose koduoti personažų mintis, kurios oi, ne visada mandagios ir atskleidžiančios patogias tiesas. Labai įdomu buvo skaityti apie tai, kaip ieškoma poros Noriko ir visus tuos jaunųjų piršimo reikalus, apie kuriuos rašytojas rašo su nepaprastu manevringumu. Pasirodo potencialios sužadėtinės (ir jos šeimos) reputacijai patikrinti jaunikio tėvai samdo detektyvus, o tada organizuojamas toks šeimos „miai“ (žvalgytuvės), kur visi valgo, geria, o merginai labai svarbu pasirodyti labai gerai, kitaip nepavyks derybos dėl vestuvių. Tikrai įdomus tas visas japoniškumas ir ritualai, kurie čia plaukioja tarp kitų temų!
Nėra reikalo moteriai blankiai rengtis vien dėl to, kad ji ištekėjo.
Tai mano pirmasis pasimatymas su Kazuo Ishiguro ir jis jau tikrai rado vietą mano širdyje, tad pažadu, mes dar susitiksime!
Išleido: Baltos lankos