Judithe Little „Seserys Chanel“ – įtraukiantis pasakojimas apie stiprų seserų ryšį ir kultinio prekės ženklo gimimą

Juditte Little savo knygoje „Seserys Chanel“ perkelia skaitytoją į išgalvotą tikrų Gabrielės (Coco) ir Antuanetės Chanel istoriją, kurioje dvi seserys, turėdamos sunkią vaikystę, stengiasi atrasti savo vietą pasaulyje ir galiausiai sukuria prekės ženklą, pakeitusį visiems laikams mados istoriją. Istorija šioje knygoje pasakojama iš Antuanetės perspektyvos, tačiau atskleidžiama nemažai intymių Gabrielės, žymesnės sesers, gyvenimo detalių.

Nereikia aklai tikėti tuo, kuo teigia tave esant. Pati nuspręsi, kuo nori būti.

Mergaitės nuo pat ankstyvos vaikystės jaučiasi nemylimos ir nereikalingos. Juk jei jų pačių tėvas atidavė jas į vienuolyną ir nenori, kodėl jų turėtų norėti kas nors kitas? Tačiau jų įsitikinimas ir gyvenimas kažkiek pasikeičia 1898 m. sutikus tetą Adrianę, vos šiek tiek vyresnę už Gabrielę. Jos dėka seserys gauna progų pamatyti eleganiškų turtuolių, dėvinčių prabangiais drabužiais. Adrianė duoda Gabrielei ir Antuanetės mados žurnalų ir romanų, kuriuose rašoma apie vienuolyno merginas ištekančias už grafų ir valstietes už turtuolių, iškarpas. Ir po truputį seserys pradeda suprasti, kad nereikia susitaikyti su savo likimu. Jos pradeda tikėti, kad gali tapti kažkuo geresniu, nei bando jas įtikinti vienuolės ir pasižada tai padaryti. 1900 m. jos persikelia į tą pačią vienuolyno mokyklą Mulene, kurią lanko Adrianė.

Seserys Chanel - knygos apžvalga

Toje mokykloje – akivaizdi takoskyra tarp turtingųjų ir vargšų, kokiomis ir yra seserys Chanel. Varguolės turi naudotis kitomis klasėmis, stalais ir dėvi negražias uniformas. Kad pastarosios būtų patrauklesnės, Gabrielė imasi veiksmų: išardo aprangą ir ją persiuva taip, kad atrodytų bent kiek gražiau ir geriau tiktų. Meistriškas ir tikslus siuvimas, kurio mergaitės išmoksta vienuolyno prieglaudoje, galiausiai įgalina jas pakilti aukščiau savo likimo. Gyvenimas susiklosto taip, kad padirbėjusios turtingų damų siuvėjomis (Adrianė ir Gabrielė), pardavėja ir pagalbininke skrybėlių butike (Antuanetė), seserys Chanel nusprendžia imtis savo verslo – Gabrielė ir Antuanetė įkuria savo kuriamų skrybėlių parduotuvę Paryžiuje „Chanel Modes“.

– Aukšta kaina už kuklią skrybėlaitę su plunksna? – vis dar nenorėjo patikėti Liusjenė.
– Už eleganciją, – atsakiau. – Štai ką jos perka.

Knygoje atskleidžiamas įdomus faktas apie Gabrielės – Coco slapyvardžio kilmę. Iki tol, kol Gabrielė ėmėsi savo verslo ir pradėjo rimtai siūti ir kurti skrybėles, ji ilgai bandė siekti dainininkės karjeros. Daina apie pasiklydusį šunį, vardu Coco, buvo taip sudominusi artimąjį Gabrielės ratą, kad jų paskatinta ji bandė savo vokalo jėgas ir priėmė šį slapyvardį. Kai Gabrielė pagaliau pripažįsta, kad neturi talento būti dainininke, ją apima depresija ir ji nusprendžia tapti prižiūrėtoja savo vedusio meilužio, žirgų augintojo, dvare. Ten ji pradeda kurti laisvus, patogius jojimo kostiumus, kaip pavyzdį naudodama vyriškus drabužius. Ji taip pat kuria unikalias, minimalistines skrybėles, visiškai prieštaraujančias tuometiniam stiliui.

Bet palengva pratinausi prie Gabrielės lakoniško stiliaus, stebėdama kaip perteklius gali užgožti; įsisąmoninau, kad gausa Gabrielei nepatiko ne dėl piwqnigų stygiaus, o dėl saiko trūkumo. Nesaikingumas nelygu grožiui, o pinigai – skoniui.

Gabrielė jaučia ir žino, kad moters grožį reikia pabrėžti subtiliai, o tikrasis grožis slypi paprastume.
Dirbdamos kartu, seserys sukūrė paprastą dizainą, kuris patiko visų klasių moterims. Kai Gabrielės neįpareigojanti mada susilaukė susidomėjimo, ji atidarė dar vieną butiką Dovilyje. Chanel sukurta mada suteikė taip reikalingos moterims laisvės, ypač Pirmojo pasaulinio karo metais, kai daugybė jų dirbo medicinos seserimis. Karo metais moterims reikėjo ne prašmatnių, bet paprastų drabužių. Seserys Chanel padiktavo ateities tendencijas perkeldamos madą net į bombų slėptuves.

Kaip pastebi autorė, metai, praleisti su vienuolėmis Obazine, nulėmė Gabrielės asmenybę, tačiau ji niekada nepripažino, kad augo našlaičių prieglaudoje. Tačiau „Chanel“ logotipas – susipynusios „C“ raidės – atkartojo susipynusias kilpas seniai išlikusios vienuolyno vitražo plokštumoje. Jos firminis stilius – paprastumas, juodai balta paletė, faktūriniai audiniai ir švarūs kvapai – kilo iš Gabrielės vaikystės, praleistos vienuolyne.

Šiame įkvepiančiame romane Judithe Little atgaivina asmeninę Antuanetės ir Gabrielės Coco Chanel istoriją, atskleisdama, kaip laikui bėgant kiekviena sesuo įgyvendino savo gyvenimo troškimą pasakyti nebuvusiam šalia tėvui: „Pažiūrėk. Aš esu verta meilės“. Patiko tai, kad knyga pasakoja apie tikras iškilias asmenybes, apie tikrąją istoriją, tačiau tai nėra sausas faktų kratinys, koks dažnai pasitaiko biografijose. Knygai nepaprasto žavesio suteikia ir ją pagyvina meilė. Rekomenduoju tiems, kuriems patinka nebanalūs meilės romanai ir tiems, kuriems įdomi mados ir apskritai istorija, nes čia rasite daug įdomių dalykų, kurie privers pagūglinti.

PARYŽIUS! Tai buvo ne miestas, o tikra dama, pati elegantiškiausia iš visų, susisupusi į švytinčią ir žaižaruojančią verpto aukso mantiją. Erdvūs ir didingi prospektai driekėsi, tartum tai būtų jos ilgos grakščios rankos ir kojos, o medžių alėjos gumbuotais kamienais ir šakomis saugojo ją kaip sargybiniai.

Išleido: Svajonių knygos