Joonas Porsti „Propagandos kerai: šimtas nuomonės kontroliavimo metų“ — apie tai, kur glūdi mąstymo valdymo jėga ir kodėl mūsų nuomonė ne visai mūsų
Joonas Porsti knygoje „Propagandos kerai: šimtas nuomonės kontroliavimo metų“ pakankamai įtraukiančiu ir įdomiu publicistiniu stiliumi pasakoja apie išties sudėtingą ir daugiaskluoksnį reiškinį — propagandą.
Propaganda. Visiems girdėtas žodis, kuris ko gero daugeliui sukelia panašias neigiamas konotacijas. Propaganda. Žodis, kurį kažkaip turbūt labiau esam įpratę sieti su Rytų šalimis. Propaganda. Neatsiejamas nuo politikos žodis ir tikriausiai net mažai su istorija bendrų reikalų turintiems, prieš akis iškeliantį tokias figūras kaip Musolinis, Hitleris ar Stalinas. Joonas Porsti kūrinys ženkliai praplėtė mano akiratį apie propagandą, jos istoriją ir dabartį bei dedamąsias dalis.
Daugybė mokslinių tyrimų mėgino paaiškinti, kaip nacionalsocializmas galėjo iškilti Europos valstybėje, kuri pasauliui davė Bacho ir Beethoveno muziką, Schillerio ir Goethe’s literatūrą bei Kanto ir Hegelio filosofiją.
Įdomu tai, kad paties žodžio ištakos ir pradžia siejama su krikščionybe. 1622 m. Romoje popiežius Grigalius XV įkūrė „šventąją tikėjimo skleidimo bendruomenę“ (Sacra Congregatio de Propaganda Fide), kurios siekis buvo skleisti katalikybę. Taigi pati propaganda, kaip rašo Joonas Porsti „iš pradžių tiesiog reiškė doktrinos stiprinimą ir sklaidą“ . Tačiau jau pirmojo pasaulinio karo metais propagandos terminas tapo politikos dalimi, kurios naudą manipuliuojant žmonių nuomone greitai perprato diktatoriai. Verta paminėti tai, kad knygoje aptariama propaganda ne tik pasaulinių karų kontekste, bet ir pateikiamos įžvalgos apie ne tokių senų įvykių realijas.
Jau XX a. pradžioje mokslininkai suprato, kokia jėga glūdi išankstiniuose įvaizdžiuose ir kaip smarkiai jie gali paveikti mūsų mąstymą ir veiksmus. Priežastis paprasta: pasaulis yra pernelyg didelis ir sudėtingas, kad galėtume kaskart iš naujo jį interpretuoti, aiškintis kiekvieną faktą ir viso to pagrindu suformuluoti naujas išvadas. Taigi mūsų smegenys sukuria pasaulio šablonus, tam tikras imitacijas, daugiau ar mažiau atitinkančias realybę.
Kaip JAV pavyko visuomenei parduoti karo su Iraku idėją, kaip ISIS sugeba privilioti kovotojus iš Vakarų šalių, kodėl iškilo Putinas, kaip socialiniai tinklai tapo palankiu vandenynu propagandinių idėjų sklaidai ir nuomonės valdymui. Pateikiama ir įdomių detalių apie Krymo aneksiją. Manau, knyga rimtai besidomintiems politika, gal ir nebus tokia įdomi ir naudinga, tačiau aš čia atradau nemažai įtraukiančių detalių bei dėmesį kaustančių tarptautinės politikos viešųjų ryšių kampanijų niuansų ir tikrai supratau vieną: mūsų nuomonė niekada nėra visiškai mūsų.
Faktų tikrinimo problema ta, kad pasaulį suvokiame pasitelkę ne pavienius faktus, o naratyvus ir istorijas. […] Kita faktų tikrinimo problema yra susijusi su etniniais ir kultūriniais apribojimais.
Be viso istorinio propagandos rutuliojimosi paveikslo bei politinių grandinių peripetijų, knygoje man patiko pats propagandos aiškinimas pasitelkiant mitus, naratyvus, mūsų galvose susiformavusius stereotipus bei žodžio ir jo kartojimo galią.
Stereotipai veikia mus nesąmoningai, mat jų iškraipomus pastebėjimus laikome teisingais. Propaganda pasitelkia kaip tik tokius stereotipus – giliai įsišaknijusius prietarus – ir suteikia jiems dar daugiau peno.
Tai knyga, kurią perskaityti, manau, nepakenks kiekvienam ypač šiais laikais ir ypatingai tiems, kas jaučiasi atsparus visiems informaciniams šurmuliams, mano, kad žino, kur tiesa. Juk imunitetas propagandos kerams gali būti stiprinamas tik nuolatiniu domėjimusi kuo įvairiapusiškesne informacija ir nuomonėmis. Ši knyga gali būti neblogi vitaminai tam imunitetui palaikyti. Rekomenduoju.
Kol kas kultūra ir išsilavinimas yra geriausi propagandos priešnuodžiai, kokius žmonija įstengė sukurti.
Išleido: Sofoklis