Išsila(is)vinimo šviesos jėga Tara Westover knygoje „Apšviestoji“

Šios knygos pristatinėti tikrai niekam nereikia, ji puikuojasi daugelio bestselerių sąrašuose, ją rekomenduoja ir Barackas Obama, ir Bilas Geitsas, ir kitos garsenybės. Kažkaip perskaičius nesinori dalintis jos apžvalga ir labai pasakoti apie turinį, nes man atrodo, siužetas ir istorija čia yra esminis reikalas, dėl to verta šiam kūriniui skirti savo laiko. Meninės literatūros kūrinio vertės čia ieškoti nereikėtų. Tara Westover man yra labiau čia ne kaip rašytoja, o kaip moteris, dokumentuojanti savo šokiruojančią gyvenimo istoriją.

Tikriausiai kiekvienoje šeimoje yra savų keistenybių, tačiau Taros šeimoje jų per daug. Ji gimė mormonų šeimoje. Tėvas visą laiką beviltiškai ruošiasi Pasaulio Pabaigai: keičia pinigus į sidabrą, konservuoja persikus, kaupia kuro atsargas (norėčiau pamatyti jo nustebusi veidą, kai jo lauktą 2000 metų sausio 1 d. pasaulis nesugriuvo). Motina gydo žolelėmis ir kitais keistais būdais. Vaikai nelanko mokyklos, o dirba tėvo metalo laužyne, kur patiria siaubingų traumų. Šeima niekada nesikreipia į gydytojus, net jei šeimos nariui nuo dūžių iš kaukolės drybso smegenys, o nudegimų baisumai išlydo odos audinius, nes jie tiki, kad viskas yra Dievo valioje.

Niekada nežinojau, kaip kalba žmonės, kurie nėra tokie kaip mes – kurie neeina į mokyklą ir lankosi pas gydytojus. Kurie kasdien nesiruošia Pasaulio Pabaigai.

Tačiau Tarai pavyko visiškai pakeisti save ir šį savo pasaulį būtent pasiryžimo siekti išsilavinimo dėka. Skaitydama šią knygą mintyse sau dažnai kartojau: Alina, nepamiršk čia ne viduramžiai, čia Amerika ir XX a. pabaiga bei XXI a. pr. Tiesą sakant aš iki šiol nesuprantu, kiek reikėjo valios tam tikra prasme atsižadėti savęs ir savo šeimos ir susikurti save iš naujo. Kaip mergina, kuri universitete nežinojo nieko apie Holokaustą, sugebėjo gauti daktaro laipsnį. Kaip iš kasdien plaunamų smegenų mergaitės jai pavyko tapti racionaliai mąstančiu žmogumi. Manau, knygą galima drąsiai rekomenduoti paaugliams, kurie ėjimą į mokyklą traktuoja kaip kalėjimą, nes čia parodoma, kad išsilavinimas atveria žmogui akis, padeda patikėti savo jėgomis ir atsispirti manipuliacijoms ir smegenų plovimui, net jei tos psichologinės prievartos įrankiai yra tėvų rankose.

Keista, kiek daug galios savo atžvilgiu suteikiame žmonėms, kuriuos mylime.

Kaip nustoti meluoti sau apie praeitį ir priimti tą tiesą, kad tavo šeima, kuri linki tau gero yra pavojingesnė nei bet kas kitas? Sudėtinga buvo skaityti apie tai, kaip Tara užsiimdavo saviplaka ir kaip giliai joje apsigyveno auka, kad net žiauriausiems brolio poelgiams ji sugebėdavo rasti pateisinimų.

Asmeniškai man knygoje pritrūko nuoširdaus paties mokymosi proceso aprašymo (o ne „aš skaitinėjau vadovėlius, maniau, neišlaikysiu, bet nustebdavau pamačius egzaminų rezultatus“), nes tikrai sudėtinga patikėti, kaip merginai, kuri nelankė mokyklos pavyko gauti tokių universitetų kaip Kembridžo, Harvardo stipendiją. Nepaisant valios ir stipraus charakterio, manau, ji turėjo dar savo paslapčių arba buvo nepaprastų gabumų, todėl tai būtų smalsu sužinoti (ypač, kai savo kailiu žinau, kiek reikia pastangų norint gauti Vilniaus universiteto stipendiją 🙂 .)

Knygos istorija tikrai įdomi, man, dar negirdėta. Taip pat joje radau patvirtinimą to, kad net morališkai sužlugdytas žmogus gali visam pasauliui parodyti, kas jis yra iš tikrųjų, jei bent kas nors jame įžvelgs tą grūdelį gėrio, gabumų ir padės, palaikys, nukreips tinkama linkme. Apie tai, kokie svarbūs žmonės, kurie supa mus ir kuriais leidžiamės būti apsupti patys.

Pats stipriausias veiksnys, lemiantys, kas jūs esate yra jūsų viduje. […] Ji buvo tik praščiokė gražia suknele. Kol patikėjo savimi. O tada jau buvo nesvarbu, kokia suknele ji apsirengusi.

Išleido: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla