Irvin D. Yalom „Melagis ant kušetės“ – įtraukiantis psichoanalizės trileris
Praeitis yra mūsų dabarties suvokimo dalis – ji suformuoja akinius, pro kuriuos žvelgiame į dabartį.
Knygos autorius – žymus amerikiečių psichoterapeutas ir garsus rašytojas. Jo saviti kūriniai pasižymi gyva bei nesudėtinga kalba, lengvai įtraukiančia skaitytoją, kuris neturi nieko bendro su psichoterapijos mokslu ir tuo pačiu įmeta į tą pasaulį. Galima neabejoti, kad Irvino D. Yalom kūriniuose nemaža dalimi atspindi jo profesinės veiklos ir jo, kaip mokslininko įžvalgų, o istorijos, nors ir išgalvotos, be abejonės, kažkiek tikrai paremtos ar įkvėptos realių.
„Melagis ant kušetės“ yra pirmoji mano pažintis su Irvin D. Yalom kūryba ir esu tikra, mes dar su juo susitiksime. Ši knyga man priminė lengvą detektyvą ir nors vietomis darėsi nuobodoka ar siužeto posūkiai atrodė kiek nuspėjami, mane labai įtraukė pagrindinių herojų savianalizės ir atsiskleidimai kitiems bei sau patiems, personažų dinamika. Veiksmas čia, kaip galima numatyti net neskaitant anotacijos, susijęs su keliais psichoterapeutais ir jų pacientais.
Man pasirodė, kad knygos autorius šiame kūrinyje siekė kažkiek atskleisti formaliąją ir neformaliąją psichoterapijos puses, tam tikrus moralinius ir etinius aspektus, įvairų požiūrį į darbą šioje srityje ir žinoma, psichoterapijos procesą iš kušetės perspektyvos. Turbūt ryškiausia knygoje paliesta problematika yra susijusi su moraliniais bei etiniais psichoterapeutų darbo klausimais. Čia pavyzdžiui, kai pacientas įsimyli savo psichoterapeutą, kai psichoterapeutas leidžia sau užmegzti neformalius santykius su pacientais, priimti jų dovanas ir pan.
Kokią žinutę man paliko ši knyga? Kažkodėl užvertus paskutinį puslapį mintyse suskambėjo posakis: batsiuvys be batų. „Melagis ant kušetės“ parodo, kad psichoterapeutai yra tokie pat žmonės, su savo demonais ir silpnybėmis, tie, kuriuos palieka žmonos, apmulkina sukčiai, tie, kurie irgi gali blaškytis pasirinkimų karuselėje ir tie, kuriems irgi kartais reikalinga pagalba ar žmogus, kuris patartų, su kuriuo galėtų atvirai pasikalbėti absoliučiai visais klausimais, tačiau juos slegia nuolatinė viešumos baimė, moraliniai kodai, o, bet, tačiau, visi juk mes žmonės.
Ar kada susimąstėte apie tai, kaip lengva nustatyti diagnozę, kai pirmą kartą pamatai pacientą, ir juo sunkiau, juo geriau jį pažįsti? Paklauskite bet kuriuo patyrusio psichoterapeuto – jis jums pasakys tą patį! Kitaip tariant, tikrumas atvirkščiai proporcingas žinioms. Tai bent mokslas, chm?
Išleido: VAGA