Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“ – pasakojimas apie stipresnę už mirtį meilę
Tapatybę apibrėžiantys skaičiai 32407 ir 34902. Tai kažkada Leilas Eisenbergas ir Gita Fuhrmannova. Pirmasis akių susitikimas už nugaros vaikštinėjant Herr Doktor Mirties angelu vadinamam gydytojui Josefui Mengelei. Viskas trunka trumpą akimirką ir tos kelios minutės, galima būtų sakyti, nulemia tolimesnį Aušvico tatuiruotojo gyvenimą.
1942 m. balandį, pasipuošęs, su kostiumu, baltais marškiniais, po kelių dienų trukusios kelionės gyvūlių vagone 26-ių metų Slovakijos žydas Leilas atsiduria Aušvice. Nepaisant tragiškos padėties, jis pasižada sau išgyventi ir iš čia išeiti, o padeda jam netikėtai gimusi meilė Gitai.
Tatuiravimas tetruko kelias sekundes, bet nuo patirto šoko Leilui sustoja laikas. Jis sugriebia ranką ir spokso į skaičių. Kaip koks nors žmogus gali šitaip elgtis su kitu?! Jis svarsto, ar visą likusį gyvenimą, nežinia, trumpą ar ilgą, jį apibrėš ši akimirka, šis nei šioks, nei toks skaičius – 32407.
„Aušvico tatuiruotojas“ yra gana beletristiniu stiliumi parašyta Leilo Sokolovo (šią, savo sesers vyro pavardę jis pasirinko po karo) istorija, kurią jis saugojo kelis dešimtmečius ir nusprendė papasakoti po žmonos Gitos mirties. Ši knyga – tai Leilo kelis kartus per savaitę tris metus trukusių pokalbių su Naujosios Zelandijos rašytoja Heather Morris efektas. Perkelti į popierių prisiminimai apie patirtą košmarą turėjo jam padėti išsilaisvinti iš slegiančio kelis dešimtmečius kaltės jausmo (juk tam tikra prasme jis buvo esesininkų bendrininkas, adata ir rašalu ženklinęs savo likimo brolis ir seseris) ir papasakoti meilės istoriją, kuri neturėjo teisės gimti, tačiau…
Literatūros istorijoje yra daugybė knygų apie koncentracijos stovyklas, holokaustą, daugybė įvairių liudijimų, kurie nesvarbu, kieno parašyti, negali neįjungti jautrumo mygtuko ir supratimo, koks siaubas buvo holokaustas. Dėl tos skaudžios istorijos tokias knygas vertinti kaip knygas visada labai sunku, mat pirmiausia tai tikrų žmonių istorijos. Tačiau, man atrodo, tada, kai istoriją pasakoja pats patyręs žmogus, ji pasižymi visiškai kitokiu emociniu krūviu ir jo transliacija galbūt net ne visada ir priklauso nuo rašytojo talento. Čia kažkaip man į galvą ateina Svetlanos Aleksijevič kūryba. Ji nerašė apie holokaustą, bet rašė apie kitus tamsiose istorijose puslapiuose atsidūrius ir tragedijos paženklintus likimus. Ji pasakodama savo knygose kitų žmonių tragiškas istorijas pasirenka jų pačių išpažinties formatą ir susilaiko nuo savo komentarų ar jos, kaip knygų autorės balsas būna labai labai tylus. Ji tikra to žodžio prasme leidžia kalbėti kitiems, dėl to ir poveikis skaitytojui, manau, būna kardinaliai kitoks, jei ji imtųsi tai aprašyti savo žodžiais, kurie galbūt ir būtų turtingesni nei tų paprastų žmonių.
„Aušvico tatuiruotojas“ susiskaitė greitai ir man tai nebuvo stipriausia skaityta knyga šia tema. Mane labai domina žydų ir holokausto istorija, tačiau Heather Morris knygą kaip istorinį reportažą vertinčiau labai atsargiai. Tai labiau žmogaus istorija, jau senuko, kuris papasakojo ją praėjus keliems dešimtmečiams. Kiek sudėtinga patikėti, kad Aušvice Leilui taip dažnai, lengvai ir ilgai nepastebėtam galima buvo gauti briliantų ir kitų lobių, kuriuos sėkmingai mainė į duoną ir dešrą. Sudėtinga patikėti tų santykių su Bareckiu tikrumu. Be to, teko skaityti, kad tatuiruotojo pozicija lageryje nebuvo nuolatinė, o rotacinė. Dar tyrėjai kvestionuoja vaizduojamą Mengelio vyrų kastravimą.
– Privalai kuo nors tikėti.
– Tikiu. Tikiu tavimi, savimi, tikiu, kad iš čia ištrūksim ir gyvensim kartu, kur galėsim…
Ar sunku patikėti meilės istorija? Turbūt ne. Nors kiti galvoja, kokios gali būti meilės seilės, kai viskas, apie ką galvoji tai duonos trupiniai. Tiesiog negaliu įsivaizduoti savęs tų žmonių vietoje, jų minčių ir jausmų, bet manau, jie privalėjo kažkuo tikėti tam, kad išgyventų, o daugelis prarado tikėjimą juos apleidusiu Dievu. Kas belikdavo? Tiesa, dar tikrai sunku patikėti, kad mirties stovykloje tikrai galima buvo sutarti dėl pasimatymų ir tiek ilgai rimtai nepričiuptų įsimylėjėlių, o tam knygoje yra skirta nemažai dėmesio.
Neįmanoma nepastebėti, kokį vaidmenį tada žmonių gyvenime atlikdavo knygos. Juk Leilo mama, jam ruošiantis vykti neaišku kur, į lagaminą dėjo knygas su mintimi, jog jos turėtų padėti sielai, kai bus sunku. Ir ta scena, kai esesininkai liepia palikti visus daiktus ir atima lagaminus, Leilo mintyse išsakytas atsiprašymas mamos, dėl to, kad atėmė jos knygas, tik patvirtina, kad net tokiose situacijose, kai knyga tikrai nėra pirmo būtinumo daiktas, liudija, kokios jos buvo žmonėms brangios.
Motina padėjo jam susikrauti lagaminą. Be paliovos šluostydamasi ašaras ji ėmė jo įsidėtus drabužius ir vietoj jų krovė knygas. „Jos tave guos ir primins namus, kad ir kur atsidurtum.“
„Aušvico tatuiruotoją“ skaityti rekomenduoju. Galbūt net rekomenduočiau tiems itin jautriems žmonėms, kurie vengia šios tematikos knygų dėl aprašomo žiaurumo. Ši knyga man nepasirodė tokia slogi, sunki, joje yra kažkas šviesaus, galbūt tas Leilo tikėjimas ir viltis. Dėl to, kad kaip ten bebūtų su visų faktų tikrumu ir autentiškumu piešiant tą mirties stovyklos pasaulio paveikslą, ši istorija yra tikrų žmonių, papasakota nors iš ne jų pačių lūpų, bet tokia, kokia ji ištatuiruota senuko Leilo atmintyje ir širdyje. Manau, rašytoja, kuri sulaukė didžiulio populiarumo ir įvairių komentarų, turėjo tikrai sunkią užduotį ją ištransliuoti pasauliui, o kaip ją vertinti, spręsti kiekvienam, bet perskaityti, manau, verta.
Išleido: Baltos lankos