G. Lunevičiūtė „Vilniaus atminties punktyrai“ – daugkartinis kelionės po mylimiausią miestą bilietas
Prisipažįstu – esu knygų reklamos auka. Atsispirti naujai suknelei ar kitam š jau kaip ir moku, bet knygoms – ne. Ir taip, skaičiau ir paskaitau dar kartais visokios saviugdos, psichologijos ir verslo literatūros apie visokias reklamos įtakas, tačiau man ne-pa-de-da. Tiesiog todėl, kad knygos man yra tam tikra prasme laimė, o jeigu ją galima nusipirkti..? Tiesa, jau kurį laiką stengiuosi pirkti tik tas knygas, kurias norėčiau turėti. Dėl įvairiausių priežasčių: nes yra brangios istorija, turėjau gerą jausmą skaitydama vaikystėje, siejasi su konkrečiu žmogumi ar vieta, primena man kažką svarbaus arba tiesiog sukelia sentimentų, kurių nemoku paaiškinti, bet žinau, kad atsiversiu ne kartą.
Štai tokia man ir pasirodė Gabijos Lunevičiūtės knyga „Vilniaus atminties punktyrai“, kurioje sudėta dvylika pasivaikščiojimų po Vilnių. Tie pasivaikščiojimai – tai senųjų vilniečių pasakojimai ir prisiminimai apie jų vaikystės, jaunystės Vilnių ir dabartinį. Tokį, kokį patyrė, matė, užuodė, tokį kokį nešiojasi širdyje. Juk pasakojimas apie miestą – tai pirmiausia apie žmones, vaikščiojant jų prisiminimų pėdomis. Ir tik tada, apie architektūrą, meną, valstybinius įvykius. Labai džiugu, kad Gabijai pavyko taip pakalbinti tuos žmones ir neleisti jų Vilniui likti užmarštyje. Manau, tai labai svarbu, nes prisilietimas prie tų asmeninių istorijų labai praturtina mūsų visų Vilniaus kolektyvinę patirtį. Asmeniškai, daug atiduočiau, jei dabar galėčiau pakalbėti su savo a.a. seneliais ir užduoti jiems panašių klausimų: o tai Tavo Vilnius, koks jis tada buvo, kokia brangiausia vieta, ką labiausiai atsimeni, kur dažniausiai ėjai. Tokios kelionės po žmonių prisiminimus yra labai įdomios ir turtingos, nes jų nesusipirksi ir nepatirsi jokiame istorijos vadovėlyje.
Vis dar mėgstu paklajoti po Vilnių. Kol žmogų kojos nešioja, po jį dažniau reikia vaikščioti, o ne važinėti. Važinėjant nepatirsi tikrojo ryšio su miestu, nes Vilnius juk statytas arba pėstiesiems, arba karietų, puskariečių keleiviams.
Knyga „Vilniaus atminties punktyrai” žavi ir savo subtiliai į pažintį kviečiančiu pavadinimu, ir viršeliu. Juk čia 12 ryškių dalelių, tarsi skirtų papildant savosiomis susidėlioti mylimiausio miesto dėlionę. Knyga yra daugiasluoksnė. Ją galima perskaityti greitai, keliais prisėdimais kaip kokius 12 skirtingų žmonių trumpus memuarus apie save Vilniuje. Taip pat ją galima skaityti iš lėto, ieškoti sąsajų, analizuoti. Tam čia daug archyvinės medžiagos: žemėlapiai, nuotraukos ir trumpi informaciniai aprašymai bei dabartinės nuotraukos prisiminuose minimų objektų, kurie padeda geriau suprasti kontekstą, aiškiau keliauti laike, po tą XX a. Vilnių. Nesu abejinga istorijai, bet po tokių knygų suprantu, kiek mažai visko žinau. Štai pavyzdžiui, kad Basanavičius kirpo nagus ir juos rinko į degtukų dėžutę, apie žmogų įkvėpusį parašyti knygą apie Daktarą Aiskaudą, apie arbonų transportą, apie 1945 m. sprogimą geležinkelio stotyje, apie vienintelę tiesią Senamiesčio gatvę ir dar daugiau.
„Vilniaus atminties punktyruose“ miestas atsiskleidžia įvairiomis spalvomis. Atrodytų, tai tie patys visiems pažįstami Aušros vartai, Gedimino kalno pašonė, Katedra, jaukios Senamiesčio gatvelės, Rasos, Antakalnio, Žvėryno rajonai… O knygoje tas pats Vilnius dar ir yra visai kitoks: tai po karo subombarduoto miesto griuvėsiai tapę vaikams žaidimų aikštele, degesių kvapas Didžiosios sinagogos vietoje, lakstantys gaidžiai, sandėliais paverstos bažnyčios, pro vagonų plyšius numesti vežamų į Sibirą per Naujosios Vilnios stotį rašteliai. Visa tai ne tik mūsų dabartyje jau kiek išblukę vaizdiniai, bet ir likimai, autentiški liudijimai. O kokie įdomūs, žavūs šios knygos herojai! Atrodytų, juos visus sieja panašus laikmetis, panaši istorija, panašus Vilnius, bet vis dėl to, tikrai: Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Jų pasakojimai ir dvelkiantys nostalgija, ir kupini skausmo, bet ir labai optimistiški. Apskritai, kiek daug gyvenimo filosofijos jie sukaupę.
Mano bobutė Zuzana Alunan-Stašienė buvo įsitikinusi, kad jos vyras yra pats geriausias, protingiausias, teisingiausias. Dabar nėra tokių moterų – visos geriau mato savo, o ne vyro pranašumus. (Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė).
Beje, manau, žinantiems rusų ir lenkų kalbas, knygos skaitymo ir jos percepcijos horizontai, kur kas platesni. Štai pavyzdžiui, vien dėl tokių juokingų kalbinių niuansų, apie kuriuos pasakojo vienas knygos herojus Edmundas Gedgaudas:
Dar iš to pirmojo apsilankymo Vilniuje neblogai atsimenu Halės turgų, kur kažkokia moterėlė šukalojo: „Babka gorąca, babka gorąca…“ Aš tik paskui supratau, kad taip ji reklamavo savo iškeptą ir dar karštą kugelį.
Labai patiko knygos pratarmėje išsakyta Gabijos mintis: „Kiek žmonių, tiek ir Vilnių“. Na, tikrai, manau, tų Vilnių dar daugiau. Štai, po knygos perskaitymo tikrai eisiu su ja rankose į pasimatymą su sau naujuoju Vilniumi, stabtelsiu ten, kur milijoną kartų praeidavau ir nemačiau, žiūrėsiu kitomis akimis, susirasiu tam tikras gatvėles ir pakelsiu akis. „Vilniaus atminties punktyrai“ pasirodė tikrai įdomus daukartinio naudojimo kelionių po Vilnių, savą ir svetimą, bilietas, kuris garantuoja artimesnį ryšį su miestu. Ir žinoma, rekomenduoju, o Vilniaus gerbėjams – įsakau! Juk noras pažinti ir atrasti yra gražiausia ir prasmingiausia meilės miestui manifestacija ar ne taip?
Išleido: Balto leidybos namai