Eddie Jaku „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ knygos apžvalga
Kaip įsivaizduoji laimingiausią žmogų pasaulyje? Turtingą? Daug keliaujantį? Mylimą ir gerbiamą? Išgyvenęs mirties stovyklą ir sulaukęs šimtojo gimtadienio bei parašęs knygą Eddie Jaku (tikrasis vardas Abraham Salomon Jakubowicz) save laiko tuo laimingiausiu pasaulyje žmogumi. Keista ir atrodo sunkiai įtikinama, tiesa?
Eddie gimė Vokietijoje ir nepaisant savo žydiškų šaknų visada pirmiausia save laikė vokiečiu ir tik po to – žydu. Nei jis, nei jo šeima nebuvo baisiai religingi, o vizitai sinagogoje ir košerinis maistas jo gyvenime buvo labiau tradicijos, o ne religijos elementai. Nepaisant to, jo laukė toks pats likimas kaip ir visų žydų – prarastos teisės į mokslą, normalų gyvenimą ir galų gale koncentracijos stovyklos. Tačiau tėvas pasistengė jam gauti netikrus vokiečio dokumentus, kurių dėka Eddie pavyko gauti išsilavinimą, vėliau ne kartą išgelbėjusį jam gyvenimą. Eddie buvo labai sunku, kad jis negalėjo būti su šeima kol mokėsi, kad negalėjo būti savimi ir slėpti savo tapatybę. Jaunystėje knygos autorius patyrė, ką reiškia, kaip tie, kuriuos laikei draugais staiga tampa tapo priešais. Jis išgyveno Buchenvaldo ir Aušvico siaubą ir būdamas 101 metų mirė šių metų spalį Australijoje, kur su žmona emigravo ir gyveno nuo 1950 m.
Aušvicas buvo gyvas košmaras, neįsivaizduojamų siaubų vieta. Bet aš išgyvenau, kadangi buvau įsipareigojęs savo draugui Kurtui sulaukti dar vienos dienos, kad galėčiau vėl jį pamatyti. Net ir vieno gero draugo dėka pasaulis įgauna naują prasmę. Vienas geras draugas gali būti visas pasaulis. Būtent draugystė, o ne maistas, kuriuo dalinomės, ar šilti drabužiai, ar vaistai buvo svarbiausia. Draugystė – geriausias balzamas sielai. Dėl tos draugystės galėjom padaryti neįmanoma.
Nepaisant daugybės tragedijų, kurios pažymėjo Jaku gyvenimą, jis niekada neprarado dvasios stiprybės, optimizmo, vilties ir tikėjimo visų pirma žmogumi. Tai jam ir padėjo išgyventi visą siaubą.
Mano numeris buvo 172338. Tokia dabar buvo mano tapatybė. Naciai atimdavo netgi vardus – daugiau nebebuvai žmogus, tik varžtelis, lėtai besisukantis milžiniškoje žudymo mašinoje.
O blogiausia – iš manęs atėmė orumą. Rašydamas tą savo neapykanta trykštančią knygą „Mein Kampf“, kurioje dėl visų pasaulio blogybių akaltino žydus, Hitleris fantazavo apie pasaulį, kuriame mes būtume nuolat žeminami: vilkėtume skarmalus, valgytume kiaulių ėdalą – taptume labiausiai apgailėtinais žmonėmis pasaulyje. Dabar tai tapo tikrove.
Knyga „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ tik teoriškai yra standartiniai atsiminimai, kokių tikrai nemažai knygų rinkoje. Prisiminimai ir autoriaus gyvenimo istorija čia yra perteikti labai paprastai, glaustai ir per daug nešokiruojant, tačiau nepaprastai paliečiant širdies stygas bei verčiant susimąstyti. Iš tikrųjų skaitant šią knygą susidarė įspūdis, kad klausyčiausi mielo senelio pasakojimo, labai artimo, šilto, įdomaus ir pamokančio. Kai Jaku pasakojo apie Aušvicą, tai ateina tas suvokimas, apie baisią tos vietos tikrovę, tačiau tuo pačiu norisi tos istorijos klausytis. Galbūt dėl to, kad knygos puslapiai yra persmelkti vilties dvasia, autoriaus sugebėjimu žmoguje matyti gerumą net ir baisiausiose situacijose, kai tuo žmogumi atrodo būti neįmanoma.
Žmogaus kūnas yra nuostabiausias mechanizmas pasaulyje, bet jis neveiktų, jei ne žmogaus dvasia. Kelias savaites galim išgyventi be maisto, kelias dienas be vandens, bet jei neliktų vilties, jei neliktų tikėjimo kitais žmonėmis? Palūžtume.
Eddie Jaku liudijimas kupinas vilties ir optimizmo. Autorius semiasi stiprybės iš nepamatuotų vidinės jėgos klodų, o jo noras gyventi – užkrečiamas. Skaitant tas labai jaučiasi. Šioje knygoje nerasite to, kas labai praplėstų istorines žinias, tačiau čia daug gyvenimiškos išminties, kurios labai reikia, kai atrodo, kad esame nelaimingi, nors viską turime ir net daugiau, kad jaustumėmės kaip Jaku – laimingiausi žmonės Žemėje.
Pasaulyje nuolat nutinka stebuklų, net ir tada, kai viskas atrodo beviltiška. O kai stebuklų nenutinka, pats gali juos sukurti. Paprastas gerumas gali išgelbėti kitą žmogų iš neveilties, o gal net išgelbėti jam gyvybę. Tai ir yra didžiausias stebuklas.
Išleido: Baltos lankos