D. Stone ir Sh.Heen knyga „Grįžtamasis ryšys“: apie tai kaip efektyviai atmušti ir mesti grįžtamojo ryšio kamuoliuką
Kad matytume save, mums reikia kitų.
Iškart prisipažinsiu: nesu saviugdos, populiariosios psichologijos ir verslo knygų didelė gerbėja, bet kartais viena kita tokia knyga atsiranda ir mano akiratyje iš poreikio ar visiškai atsitiktinai. Dviejų Harvardo teisės mokyklos dėstytojų, ilgus metus vedančių seminarus įmonėms Douglas Stone ir Sheila Heen knygoje „Grįžtamasis ryšys. Džiaugiuosi, kad pasakei. Mokslas ir menas priimti grįžtamąjį ryšį“ (angl. „Thanks for The Feedback. The Science and Art of Receiving Feedback Well“) pasakojama apie tai, kodėl mums dažnai būna sunku priimti grįžtamąjį ryšį bei pasitelkiant konkrečius pavyzdžius ir dialogus parodomos taktikos bei strategijos efektyvesniam grįžtamojo ryšio suteikimui bei priėmimui.
Kai grįžtamąjį ryšį suteikiame, manome, kad žmonės nemoka jo priimti. Kai patys jį gauname, manome, kad žmonės nemoka jo suteikti.
Šiandien kaip niekad anksčiau nardome grįžtamojo ryšio vandenyne. Nuolatiniai komentarai, kritika, patarimai, kaip auklėti vaikus, kaip bendrauti poroje, kritika ir vertinimai darbuose, reakcijos po įrašais socialiniuose tinkluose mus veikia kiekvieną dieną dideliu mastu. Pats terminas „grįžtamasis ryšys“ (angl. „feedback“) dažniau eskaluojamas verslo literatūros puslapiuose, tačiau ši knyga nėra skirta tik personalo specialistams, vadovams ar dirbantiems su klientams. Ji – apie kiekvieną mūsų ir kiekvienam iš mūsų.
Kai atskiriate apie ką nekalbama, lengviau suprasti, apie ką kalbama.
Nors ir esame socialios būtybės, bet ko jau ko, o konstruktyvaus bendravimo pasimokyti vertėtų kiekvienam. Knyga pakankamai didelės apimties ir nepasakyčiau, kad labai mane pakerėjo ar dėl įdomumo negalėjau užmigti, tačiau joje radau nemažai įdomių minčių ir patarimų, kurie leido tarsi mano sielai palikti kūną ir pažvelgti į save iš kitos perspektyvos. Tai ką gi perskaičius aš čia labiau supratau?
Savo kuriamose istorijose mes esame Pelenė, Raudonkepuraitė ar Ali Baba, o ne piktoji pamotė, vilkas ar vienas iš keturiasdešimties plėšikų. Dėl to grįžtamąjį ryšį priimti sunkiau.
Grįžtamojo ryšio tema yra gana kebli. Visų pirma todėl, kad kiekvienas žmogus nori būti mylimas toks, koks jis yra, todėl bet kokį kritikos akmenį į savo daržą priima skaudžiai ar neskaniai. Niekas nemėgsta būti kritikuojamas ir komentuojamas. Tačiau! Grįžtamasis ryšys yra puikus mokytojas, o mes visi norime mokytis ir tobulėti. Tik kitų žmonių dėka, jų vertinimų, pamokymų bei tų pačių komentarų mes mokomės labiau pažinti save. Kodėl grįžtamojo ryšio kamuoliukas dažnai mums atrodo skaudus ar tiesiog toks, kurio vengiame ir ne visada esame pasiruošę gerai atmušti ar sugauti? Kiekvienas apie save turime susikūrę istorijas, tapatybės pasakojimus, o grįžtamasis ryšys visados į jas kėsinasi. Kiekvienas turime aklųjų dėmių, kurių nepastebime, bet kitiems – tai akivaizdūs dalykai. Paprasčiausiai prisiminkime tą atvejį, kai išgirdome įrašytą savo balsą. Juk tikrai, atrodė keistas ir norėjosi pasakyti: ar čia rimtai mano?
Nepastebime, ko nepastebime, todėl nepastebime, kad nepastebime.
Grįžtamasis ryšys yra gyvybiškas svarbus sveikiems profesionaliems bei asmeniniams santykiams ir visi mes tai puikiai suprantame, tačiau tuo pačiu labai dažnai jo bijome. Šioje knygoje yra sudėti patarimai ir siūlomos strategijos, kurios padėtų išpešti naudos net iš tų komentarų, kurie ne laiku ir ne vietoje, net iš tų neteisingų vertinimų ir patarimų, kurių mums nereikia ar grįžtamojo ryšio, kuriam, na, paprasčiausiai neturime nuotaikos.
Kiekvienas gyvenimo įvykis sudarytas iš situacijos ir jūsų reakcijos. Net jei už situaciją gavote dvejetą, už tai, kaip paskui elgėtės, galite gauti dešimtuką.
Išleido: Alma littera