B. Davidonytė, D. Pancerovas „Kabinetas 339“ – įtemptas trileris apie politikos ir tiriamosios žurnalistikos užkulisius
Net jei ir neskaitote knygų ar nesidomite politika, apie „15 min“ tyrimų žurnalistų knygą „Kabinetas 339“, kurioje piešiama S. Skvernelio valdymo aplinka, tikrai girdėjote. Kadangi politinės peripetijos nėra ta tema, kuri mane ypatingai žavėtų, ilgą laiką žiūrėjau į šį kūrinį skeptiškai ir su nusiteikimu, kad, na, man čia tikriausiai nepatiks, nes nelabai ką ir suprasiu. Tačiau tie keli faktai, kad kūrinys nedingsta iš perkamiausių TOP’ų, yra pirmuoju Lietuvoje žurnalistiniu tyrimu pavirtusiu knyga bei kitų žmonių atsiliepimai apie ją, kaip apie labai įtraukiantį trilerį ar detektyvą, buvo tai, kas lėmė, kad nusprendžiau jai duoti šansą pakeisti mano nusistatymą. Ir jai tai padaryti pavyko lengvai.
Vos tik pravėrusi „Kabineto 339“ duris savo nuostabai negalėjau jau jų uždaryti, nes tas detektyvas labai įtraukė! Trumpi sukapoti sakiniai, kaip man pasirodė, sukūrė čia gana įtemptą atmosferą, kurioje knygos autorių pasirinkto stiliaus dėka skaitytojas buvo įtrauktas į tyrimą, demaskuojantį korupcinius ir nedeklaruojamus valdžios ryšius. Knygoje yra kažkiek naudingų visiškai politika nesidomintiems išnašų ir rodiklių, paaiškinančių kai kuriuos dalykus, pvz. kas yra Votergeitas, tačiau kažkiek prajuokino tai, kad buvo ir tokia išnaša, kurioje buvo paaiškinimas, kas yra Lukašenka. Suprantu, kad na, kai kurie dalykai tikrai galbūt reikalauja išnašų, bet nežinau, ar Lietuvos skaitytojas, kuris nežino, kas yra Lukašenka, būtų paėmęs šią knygą arba knygą apskritai. Tai šita vieta man kažkaip kliuvo, kaip skaitytojų neišprusimo šioks toks traktavimas.
Knyga papasakota trečiuoju asmeniu ir man atrodo, galbūt tai geras pasirinkimas tam, kad būtų išlaikytas vientisas stilius. „Kabinetas 339“ gan chronologiškai ir aiškiai atskleidžia skandalus, į kuriuos buvo įsivėlęs premjeras ir jo politiniai bendražygiai. „MG Baltic“ ir neteisėta įtaka politikams, „Danpower Baltic“ ir atliekų deginimo jėgainių peripetijos, draudimas žiniasklaidos priemonėms naudotis Registro centro duomenimis nemokamai, ministrų atleidimai, mokytojų streikai ir kiti dalykai, kurie vyko Sauliaus Skvernelio valdymo laikais. Visa tai tiems, kas „Facebooke“ seka bei nepraleidžia tų naujienų gal čia ir nebus labai įdomu, tačiau, kaip minėjau, jei giliai ta politika nesidomite, ši knyga labai aiškiai parodo, kaip Vyriausybėje ir apskritai valdžioje „ranka ranką plauna“. Ir skaitant knygą pasidarė be galo liūdna ir tuo pačiu man gimė nemažai klausimų. Taip, čia konkretūs atvejai ir konkretus Skvernelis su savo bendražygiais, bet ar gali būti kitaip? Ar galim tikėtis, kad bus kitaip? Galbūt viskas iš tiesų gali būti labai aišku ir skaidru tai stebint iš šalies, bet nedalyvaujant, bet ar tai būna taip, kai esi įsisuktas į tą ratą, į tą sistemą? Nežinau. Ir daugelis rašė, kad perskaityti knygą būtina tam, kad kai turėtume galimybę balsuoti pagalvotume, prie kurio dėdės ar tetos pavardės dėti kryžiuką. Bet juk visų dėdžių ir tetų lozungai bei pažadai dažniausiai būna gražūs ir orientuoti į valstybės gerovę, tačiau kažkaip nutinka, kad korupcija ir interesai vėliau išsikelia į pirmą planą ir kol niekas nekapsto, niekas ir nežino. Arba žino, tik nedrįsta kalbėti.
Labai nustebino knygos pabaiga, kaip kokiame gerame detektyve: kai žurnalistai tyrinėdami polikų nedeklaruojamos ryšius atrado kai ką daugiau ir demaskavo kolegą. Tai dar tik turbūt įrodo tai, kad tikriausiai viskas atrodo aišku, kaip turi būti teisingai, kai pats tame nedalyvauji. Tačiau tikriausiai būna tų situacijų, kai galvoji, kad čia nieko tokio, bet vienas toks nieko tokio palaipsniui taip įsiurbia, kad tampa nusižengimu etikai ir galiausiai išryškėja kaip skandalas. Ir tai, mano nuomone, galioja ne tik politiniams, o apskritai visiems tarpasmeniniams santykiams.
Bendrai man knyga labai patiko ir likau sužavėta Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo pasiryžimu ją parašyti, nes tai kainavo tikrai nemažai ne tiek darbo, bet ir nervų. Manau, knygą „Kabinetas 339“ privalu perskaityti kiekvienam abiturientui svarstančiam apie tiriamosios žurnalistikos studijas tam, kad turėtų įsivaizdavimą apie šio darbo praktinę „romantiką” bei tai, kad geras žurnalistas visada bus kažkam nepatogus.
Kai žurnalistai dirba savo darbą, jie tampa akmenukais politinių lyderių batuose. Todėl dažnai sulaukia galingųjų pykčio, spaudimo ir bauginimų. Dirbant tokio spaudimo akivaizdoje reikia drąsos ir atsidavimo.
Išleido: Alma littera