„Aš esu Malala“ – istorija apie vieno balso jėgą ir kovą už teisę į mokslą
[…] ir aš pamažu supratau, kad plunksna ir žodžiai gali būti paveikesni nei kulkosvaidžiai, tankai ar straigtasparniai.
Iš knygos viršelio žvelgia tamsių ir gilių akių mergina su ryškia skara. Iš jos žvilgsnio galima suprasti, kad ji turi papasakoti kažkokią istoriją, todėl, pamačius šį knygos viršelį, kažkaip jis apsigyvena galvoje ir kviečia susipažinti su sutiktu žmogumi.
Ką reiškia būti protinga mergina XXI a. Pakistane? Atrodytų tiek visko skaityta, žiūrėta ir matyta apie gyvenimą Rytuose, islamą, moterų padėtį, bet vis tiek, susidūrus su kiekviena asmenine istorija tos patirtys labai sukrečia. Tiesiog todėl, kad skaitant mažiau ar daugiau susitapatini.
Didžiuojuosi, kad mūsų šalis tapo pirmąja musulmonų tėvyne, tačiau mes vis dar nesutariame, ką tai reiškia. Koranas moko mus sabar – kantrybės, bet dažnai atrodo, kad tai užmirštame ir pradedame galvoti, kad islamas yra namuose uždarytos moterys dėvinčios burkas, ir džihadą vykdantys vyrai.
Kai 1997 m. Malala Yousafzai gimė, Svato gyventojai vietoj to, kad sveikintų, reiškė jos tėvams užuojautą. Tiesiog moters lytis islamo pasaulyje mažai ką reiškia ir tikriausiai jei Malala būtų gimusi berniuku, pasaulis niekada apie ją nesužinotų ir neskaitytų šios knygos. Malala Yousafzai yra jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė (2013), aktyviai kovojanti už moterų teisę į mokslą. Knyga „Aš esu Malala“ – tai Malalos Yousafzai autobiografija parašyta kartu užsienio korespondente Christina Lamb. Iš tikrųjų aš gal net ją labiau pavadinčiau dienoraščiu. Knygoje Malala pasakoja savo šeimos ir šalies istoriją. Ypatingai daug dėmesio skiriama tėvui, kurio dėka mergaitė norėjo mokytis. Ši knyga nėra koks nors literatūrinis šedevras su paslėptais išminties klodais ar turtingomis metaforomis. Kaip ir būdinga autobiografijos žanrui ir apskritai tokioms knygoms, kurių emocinis krūvis yra reali istorija, čia susimąstyti verčia visai kiti dalykai nei kalbos ar pasakojimo meistrystės subtilybės.
Apie Malalą pasaulis išgirdo 2012 m. spalio 9 d., kai kelionėje iš mokyklos autobusiuke ji ir šalia sėdinčios mergaitės buvo pašautos talibų. Tie šūviai į galvą buvo kerštas už tai, kad ji rašė sulaukusį pasaulinio dėmesio tinklaraštį apie gyvenimą gimtajame Svato Slėnyje valdant Talibanui. Malala per stebuklą išgyveno ir nusprendė nepasiduoti.
Mes, žmonės, nesuprantame, koks didis yra Dievas. Jis davė mums ypatingas smegenis ir jautrią, mylinčią širdį. Jis palaimino mus duodamas lūpas, kuriomis galime kalbėti ir reikšti savo jausmus, dvi akis, matančias gražų, spalvotą pasaulį, dvi kojas, einančias gyvenimo keliu, dvi rankas, kurios gali dirbti, nosį uodžiančią puikiausius kvapus, dvi ausis, kuriomis girdime meilius žodžius. Netekusi klausos supratau, kad niekas nežino, kokia galia slypi kiekviename mūsų organe, kol jo nepraranda.
Ji ir toliau kalba ir kovoja plunksna už tokias pat kaip ji moteris ir vaikus, už atrodytų mums, europiečiams, savaime suprantamą teisę į mokslą.
Tokias mergaites kaip aš, kurios ir toliau lankė mokyklą, jis vadino buivolėmis ir avimis.
Mano draugės ir aš niekaip nesupratome, kodėl tai blogai.
– Kodėl jie nenori, kad mergaitės eitų į mokyklą? – paklausiau tėvo.
– Jie bijo plunksnos, – atsakė jis.
Perskaičiusi tokias knygas dar kartą suprantu, kokie esame laimingi, kad kasdien matome dangų, kuris galbūt ir būna apsiniaukęs, bet jo neaptemdo bombos. Kokios laimingos mūsų moterys su mūsų vyrais ir vyrai su mūsų gražiomis moterimis. Kokia laiminga mūsų šalis su tais politikais, kuriuos patys išrenkame. Ir apskritai tokios istorijos leidžia suprasti, kad laimė išties yra paprasta ir priklauso nuo to, ar mes mylime tai, ką turime. Malala jautėsi laiminga savo Svato slėnyje ir tai galima suprasti iš to, su kokia meile ji rašė apie gimtojo krašto gamtą, kelius, krioklius, apie turtingą Pakistano istoriją ir jos tautos svetingumą. Įsivaizduokite, islamo šalyse moteris negali nakvoti po vienu stogu su vyrais, kurie nėra jos giminaičiai, todėl kai Svato slėnio gyventojai priima į savo namus pabėgėles, namų vyrai ieškosi kitos nakvynės, aukojasi dėl svečių.
Malala pasakoja apie savo nepaprastą ryšį su tėvu. Tai jo dėka ji jautė drąsą kalbėti, tai jis jai sužadino žinių troškulį ir skatino mokytis nepaisant šalies politikos ir vyrų požiūrio į moteris. Tai leidžia suprasti, kiek daug priklauso nuo tėvų ir kiek daug vaikai gali išsinešti iš savo šeimos.
Atrodė, kad Talibanui mes tik mažos, lengvai valdomos lėlytės, kurioms galima nurodinėti, ką daryti ir kaip rengtis. Manau, kad jei Dievas būtų to norėjęs, nebūtų sukūręs mūsų tokių skirtingų.
Be abejonės ši knyga išplėtė mano kuklius žinių apie Pakistaną horizontus. Apie šios šalies susikūrimą, valdymą, karus, visuomenę ir kultūrą. Tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad po „Aš esu Malala“ kūrinio suprantu šią ganėtinai karštą politiškai šalį su visiškai kitokia nei europietiška ir krikščioniška kultūra. Pakistanas yra nepaprasta šalis ir tikrai sudėtinga suvokti, kad tokie dalykai tikrai nėra kino filmas bei vyksta XXI a. ir nepaisant to, ten gyvena paprasti vaikai, kurie trokšta žaisti, skaityti knygas, eiti į mokyklą. Jie turi tokių pat svajonių kaip milijonai vaikų visame pasaulyje ir kartu vieną tokią, kuri jungia tik juos – taikos svajonę.
Vieni bijo vaiduoklių, kiti – vorų ar gyvačių, o mes bijojome žmonių.
Išleido: Alma Littera