Anita Amirrezvani „Gėlių kraujas“ – pasaka suaugusiems arba moters likimas XVII a. Persijoje
XVII a. Isfahanas, pasaulinis kilimų audimo centras. Miestas, kurio architektūra iki pat šių dienų atima žadą. Gatvėmis vaikšto ambicijų kupina moteris – pagrindinė herojė, kurios vardas iki pat paskutinio knygos puslapio nėra atskleidžiamas. Ji simbolis visų kilimų audimo meistrų.
Kilimuose dabar regėjau ne vien sudėtingiausias gamtos ir spalvų pynes, ne vien tobulai įvaldytas erdves, bet ir visatos sandaros atspindį.
Knygos autorę Anitą Amirrezvani galima vadinti šiuolaikine Šecherezada. „Gėlių kraujas“ – tai labai spalvingas pasakojimas apie meilę, pasiaukojimą, draugystę, ambicijas, tikėjimą Dievą ir savo jėgomis.
Pasitikėk Dievu, bet visada aprišk savo kupranugariui koją.
Anita aprašo audringą tapimo moterimi procesą. Su pagrindine knygos heroje susipažįstame kaip su jauna, naivia mergina, kuri svajoja ištekėti, tačiau dėl įvairiausių likimo peripetijų yra priversta sudaryti sige ir tapti pusiau žmona. Tada pagrindinė herojė pradeda klausytis savo sielos, pradeda suprasti moteriškumo esmę ir tai, kokią jai ji suteikia galią. Iš tikrųjų šiek tiek keista, kad niekur knygos anotacijoje nepaminėta, kad knygoje yra erotinių scenų, o jų nepaprastai vaizdingai aprašytų čia pakankamai nemažai. Taip, tai tikriausiai neprilygsta pilkų atspalvių tipo literatūros atvirumui, tačiau literatūriškai aprašytų moters ir vyro suartėjimų ir seksualinių žaidimų čia yra tikrai nemažai.
Pagrindinė herojė susižavimi kilimų audimo meistryste ir siekia tobulėti šioje srityje. Čia jai padeda jos dėdė Gostahamas, į kurio namus ji kartu su motina persikelia mirus tėvui. Kadangi Gostahamas neturi sūnų, kilimų audimo meistrystės nusprendžia mokyti knygos heroję. Tik žinoma, su sąlyga, kad visi jai priklausantys namų ruošos darbai bus atlikti. Merginos pasiryžimas mokytis tikrai labai stebina turint omenyje tų laikų ir apskritai, Irano kultūros bei religijos nulemtų moterų likimų. Meistrystė išimtinai vyrų privilegija, o moterys, nors ir dirbo rišėjomis, visada likdavo šešėlyje. Didieji meistrai, nesvarbu kokioje srityje, galėjo būti tik vyrai.
Juk aš – kilimų kūrėja ir siekiu aukščiausių tikslų. Negalėjau nei džiaugtis slapta vedybų sutartimi, nei apsimetinėti, kad viskas švaru ir tyra, jeigu sieloje jaučiau purvą.
XVII a. Persija garsėjo savo kilimais, kurių atvykdavo pirkliai iš Europos ir kitų tolimųjų kraštų. Dėl to dažnas to meto Irano gyventojas stengėsi gauti vilnos, ją dažyti ir austi kilimus. Tačiau ne kiekvienas galėjo tapti meistru, o tuo labiau pelnyti pripažinimą. Geriausius kilimus meistrai ausdavo šeicho Abaso haremui, todėl tie, kurių kilimus pirko šeicho moterys – turėjo profesionalaus, geriausio regione meistro vardą. Kilimo kainą nulemdavo ne tik jo dydis ir spalvos ar ornamentai, bet ir raštų išskirtinumas.
Tradicijos ir papročiai persmelkia visas knygoje pateikto pasaulio dalis. Jos nustato šeimos gyvenimo rėmus, būdą, kurio laikytasi priimant svečius ir svarbiausia tai, kaip buvo traktuojami vyrai ir moterys. Patriarchalinė visuomenė suteikdavo valdžią vyrams, tačiau tai visai nereiškė, kad moterys kokiame nors lauke negalėjo viešpatauti. Juk moterys, jei jos būdavo gudrios ir sumanios, kaip Gostahamo žmona Gordije, savo manipuliavimu galėjo pasiekti praktiškai bet ką.
Įdomus faktas, kad rašytoja yra lietuvių-iraniečių-amerikiečių kilmės, o šią knygą rašė net 9 metus! Per tą laiką ji susipažino su persų pasakomis ir legendomis, Irano tradicijomis ir papročiais, architektūra bei kilimų audimo menu. Neįmanoma nepastebėti, kokio sodraus vaizdingumo yra šios knygos kalba, iš tų žodžių, epitetų kūrinys audžiamas kaip kilimas ir leidžia pasinerti į to meto atmosferą. Labai stebina detalumas, su kokiu ji aprašo turgavietes, kilimų raštus ir ornamentus, jautriai perteikia visas spalvas ir kvapus. Tai leidžia nukeliauti į XVIII a. Persiją ir išsižioti iš nuostabos arba suraukti nosį. Labai patiko, kad Anita neapsiribojo schematiškais papročių aprašymais, bet meistriškai įpynė juos į kūrinį kaip auksinį kilimo siūlą. Rytietiškų prieskonių kūriniui suteikia pasakos ir iš lūpų lūpas perduodami pasakojimai, kurie užbaigia kiekvieną skyrių pradedant žodžiais: Pradžioje nieko nebuvo, ir tada radosi. Iki Dievo nieko nebuvo. Knyga labai įtraukė ir leido per siužetą tarsi plaukti, tačiau pasigedau kokių nors labiau netikėtų posūkių ir audrų.
Išleido: Alma littera