Anders Hansen knyga „Naršymo metas“: apie tai, kaip seksualiausias žmogaus organas nespėja su evoliucija

Jį (telefoną) palikus atrodo, kad pasaulis sugriūva – 40 proc. žmonių mieliau visą dieną prabūtų be balso (taip, tiesa!) nei be mobiliojo.

Nėra ką meluoti – tapome savo išmaniųjų įkaitais ir esame priklausomi. Tiesiog pagalvokime apie tai, kiek kasdien laiko skiriame savo kelių colių ekranui ir internetui. Laiko, kurio nenaudojame mokymuisi, apsipirkimams ar darbui naudojantis internetu, bet galėtume panaudoti gamindami naują patiekalą, sportuodami, skaitydami knygą, kvėpuodami grynu miško oru ar tiesiog žiūrėdami į gražiausią, kito žmogaus akių ekraną. Ar kada skaičiavome, kiek kasdien laiko skiriame tuščiam naršymo metui?

Švedų psichiatras Anders Hansen savo knygoje „Naršymo metas. Kodėl mūsų smegenys nespėja prisitaikyti prie skaitmeninio gyvenimo būdo ir kaip jas apsaugoti nuo perkaitimo“ aptardamas begalę kitų mokslininkų ir tyrėjų tyrimų rezultatus pristato pokyčius ir jų nulemtas pasekmes, kokias pastaraisiais dešimtmečiais sukėlė technologijų pažanga. Iš esmės nieko labai revoliucingo autorius neatskleidžia, tarsi visi jei ne žinome, tai tikrai numanome, kokį poveikį turi besaikis naudojimasis technologijomis. Knygos žavesys slypi tame, kad Anders Hansen viską pateikia koncentruotai ir aiškiai be ypatingų pamokslų. Tai reiškia, kad šioje knygoje tikrai nėra bauginančių faktų apie tai, kad telefonas kelia vėžį, o Wi-Fi žudo. Knygos autorius daug dėmesio skiria mūsų smegenims ir tai, kaip jos nespėja su technologijų pažanga ir apskritai evoliucija.

Kodėl naudojimasis „Facebook“ ir „Instagram“ mūsų smegenyse aktyvuoja tas pačias sritis, kaip kažkada medžioklė? Kuo remiasi skaitmeninis pavydas ir ar internetas gali atimti iš mūsų empatijos jausmą? Kiekvieną dieną susiduriame su iššūkiu atlaikyti tikrą informacijos cunamį, o sąveikoje su socialinėmis medijomis mūsų veidrodiniai neuronai skatina smegenis nuolatiniam savęs lyginimui su kitais.

Knygoje autorius paliečia labai įdomias temas, susijusias su jaunimo depresijos, nerimo išaugusiomis statistikomis bei koncentracijos problemomis. Rašytojas visiškai mūsų negąsdindamas pateikia atliktų tyrimų išvadas ir apibendrinimus šiomis temomis ir nuolat kelia „vištos ir kiaušinio“ klausimą: ar labiau į depresiją linkę žmonės daugiau naudojasi išmaniaisiais ar vis dėlto, daugiau besinaudojantys dažniau susiduria su depresijos ligomis. Visa tai leidžia skaitytojui pamąstyti ir apie savo santykį su technologijomis.

Knyga nedidelės apimties, bet joje daug įdomių dalykų, apie kuriuos tikrai norėsis pasakoti ir draugams, ir kolegoms pietų pertraukėlės metu. Pavyzdžiui, visi žino/tiki, kad vaikų naudojimąsi telefonais būtina riboti. Kodėl? Priežastis slypi kaktinėje smegenų srityje, kuri subręsta vėliausiai. Ši sritis stabdo mūsų impulsus, tad natūraliai, vaikams sunku save riboti.

Tai, kad mūsų smegenys nespėja su evoliucija grindžiama tuo, kad jos susiformavo pasaulyje be interneto. Kad ir kokias mokslo ir technologijų revoliucijas žmogus būtų išgyvenęs, jo smegenys tam tikra prasme dar yra medžiotojų-rinkėjų lygmenyje, o tokios milžinės, kaip „Facebook“ sėkmingai tuo naudojasi. Tai, kad mūsų smegenys tam tikra prasme yra dar akmens amžiuje įrodo jų reakciją į mėlyną šviesą, kurią skleidžia mūsų išmanieji ekranai. Įrodyta, kad naudodamiesi įrenginiais prieš miegą ar net turėdami telefoną miegamajame, miegame prasčiau, o naktį neretai užsimanome ir pavalgyti. Kodėl? Mėlyna šviesa mūsų protėviams reiškė dieną ir laiką eiti medžioti bei rinkti uogų, laiką veikti, o ne miegoti. Štai, jei ne atsakymas, tai bent jau tikrai susimąstymo vertas dalykas.

Akyse turime ypatingas ląsteles, kurios itin stipriai reaguoja į mėlyną šviesą, nes mūsų protėviams tai buvo giedro dangaus spalva. Tos ląstelės praneša smegenims liautis gaminti melatoniną: „Dabar diena, turi būti budrus ir dėmesingas“.

Migdolinis smegenų kūnas yra kita dalis, kuri labai man įsiminė. Šios smegenų srities užduotis yra stebėti, ar aplinkoje nėra grėsmės ir jei tokia yra, aktyvuoti streso sistemą. Kaip rašo A. Hansen, įdomu tai, kad kai kurie dalykai aktyvuoja praktiškai visų žmonių migdolinį kūną ir streso sistemą: vorai, gyvatės, didelis aukštis. Tas yra keista, nes nuo šių dalykų nemiršta tiek žmonių, kiek pavyzdžiui, nuo rūkymo ar važiavimo viršijant greitį. O priežastis vėl toje pačioje – mūsų protėvių istorijoje ir medžiotojų smegenyse. Tiesiog praeityje niekas neturėjo automobilio, o mirdavo nuo gyvačių įkandimo, tad ir stresą iki šiol patiriame atitinkamai.

Tempas kasdien tik didėja, tačiau skaitmeninės informacijos potvynį priimančios smegenys yra tokios pačios, kaip prieš 10 tūkstančių metų.

Knyga man labai patiko, rekomenduoju perskaityti kiekvienam, ypač tiems, kas labiau mėgsta „skaityti“ „Facebook“ ir „Instagram“ . Ji parašyta lengvai ir turi iliustracijų! 🙂 Neabejoju, įdomių dalykų apie seksualiausią savo kūno organą (smegenis) tikrai sužinosite ir galbūt, bent sekundei užsimanysite technologijų detoksikacijos.

Išleido: BALTO leidybos namai