Algirdas Kumža „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“: apie kelią į viršūnes ir ne tik raumenų stiprybę
Dažnai taip būna: vienu plaučiu gaudai orą, stingsta pirštai, nėra deguonies ir neklauso kojos, guli leisgyvis, kai uraganas plėšo palapinę, keikiesi, kai pūga į akis varo sniegą, bet grįžęs nusiplauni kelio dulkes ir vėl slapta galvoji apie naują nuotykį. Joks psichiatras neišgydys nuo kalnų ligos, užvaldys kelio aistra – nebeištrūksi iš jos letenų.
Ak, kalnai! Nors mano gyvenime nebuvo (kol kas!) tų kelių tūkstančių metrų į aukštį, kažkodėl maniau, kad galiu įsivaizduoti tą kalnų vaibą, skaudančias kojas ir vos orą gaudančius plaučius bei ašarą akyse spaudžiančius, kvapą gniaužiančius vaizdus po kojomis. Ir visgi, kaip viskas ne taip ar ne visai taip, kaip čia sau iki šiol buvau prifantazavusi.
Susipažinau šiais metais su įdomiu žmogumi, kuris tikrai turi ką papasakoti šia tema iš asmeninės patirties ir šitaip mano rankose atsirado bilietas į Himalajus – Algirdo Kumžos dienoraščio formos knyga „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“.
Trumpai – labai patiko. Ir patiko šioje knygoje viskas: pradedant pasakojimo forma – trumpi datuojami skyriai, dienoraščio forma, nepaprasto grožio nuotraukos ir pasakojimo stilius. Visa tai visumoje šiam kūriniui tikrai padėjo sukonstruoti kvapą gniaužiančią Nepalo, Himalajų ir apskritai kalnų atmosferą ir atskleisti juose atsidūrusio žmogaus jausmus. Tai, kaip Algirdas rašė, gan buitiškai, su humoru leido man pasijusti tarsi viena ekspedicijos dalyve ir prisigretinti, pajusti tą visą kalnų didybę, baimę ir senkančias jėgas kovojant su oro ir gamtos išdaigomis. Buvo wow! Prisižymėjau nemažai knygos vietų, kurios arba buvo labai įdomios ir norėjau grįžti prie jų dar ir dar, arba informatyvios, kurios privertė papildomai pagooglinti dalykus arba paklausinėti mano bičiulio, arba tiesiog radau jose daug filosofinės išminties įkvėpimui.
Pasaulyje yra keturiolika kalnų, aukštesnių nei 8000 metrų, ir aštuoni iš jų priklauso Nepalui. Tarp jų ir Everestas, kurį nepaliečiai vadina Sagarmata. Jie – budistai ir hinduistai – tiki, kad kalnai jungia dangų ir žemę, o viršūnės yra dievų buveinės. Ten, toje šventoje erdvėje, atsiskyrėliai ir išminčiai gyvena vienybėje su dievybėmis. Pusė Nepalo dainų yra apie meilės kančias, kita pusė – apie Himalajus.
Knygoje Algirdas pasakoja apie savo ir dar šešių bendražygių ekspediciją į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Himalajuose Sisią Pangmą (8046 m).
Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina. Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūva. Panaši statistika ir kituose Himalajų „aštuntukuose“ : namo negrįžta kas dešimtas alpinistas.
Iki šiol tikrai nieko nežinojau apie kopimą į tokio aukščio kalnus. Plaukai pasišiaušė vien sužinojus leidimo kopti į Himalajus kainą. Kitas dalykas, kuris tikrai praplėtė mano akiratį buvo tai, kad kopimas į kalnus yra labai strategiškas procesas, kurio metu alpinistai pasiekę 3-5 km aukštį kuria tarpines bazines stovyklas, kuriose apsistoja ir bando aklimatizuotis ir tik tada po truputį judėti pirmyn. Tai knyga apie tai, kad kopimas į viršūnę tai dažnai ir leidimasis apačion dėl sušlubavusios sveikatos ar užklupusių nepalankių oro sąlygų. Apie tai, kad įkopti į kalną galima savo jėgomis ir galima su deguonies balionu. Apie skirtingą kopimo į Himalajų stilių (tave gali lydėti šerpai ir inventorių nešti nešikai, o gali pats). Apie tai, kad nebūtinai stipriausias ir bus tas, kuris pasieks viršūnę ir nebūtinai kalno viršūnė yra Tavo viršūnė. Apie išmintį sustoti ir gebėjimą klausytis savęs bei matyti gamtos siunčiamus ženklus. Apie tai, kad tikslas svarbus, bet kelias link jo dar svarbesnis. Ir apie tai, kaip jėga turėti išties gerą bei patikimą komandą, su kuria tikrai gali net aukščiausius pasaulio kalnus nuversti.
Kalnuose už euforiją kur kas svarbiau yra baimės jausmas, padedantis išlikti. Bebaimiai kalnuose neilgai išgyvena.
Knygoje yra apstu nuotraukų. Ne tik kalnų ir peizažų, bet ir jakų, Azijos žmonių, statinių ir žinoma, pačių alpinistų. Algirdas rašo labai paprastai, tačiau su ypatingu dėmesiu detalėms, kurios padeda galvoje nusipiešti tą kinematografišką vaizdą.
Toje žalumoje ryškiai raudonos moterų figūros. Eina į žvyro karjerą skaldyti akmenų, o atrodo, kad į vestuves: auskarai, karoliai, spalvingi sariai.
Knygoje taip pat nemažai juokingų vietų, pavyzdžiui apie tualetus kalnuose ir gresiančias baudas, jei tavo išmatų maišelis būna per lengvas.
Čia pat prasideda anekdotai apie tualetus viršukalnėse. Kelias į Monblaną yra virtęs didžiuliu viešuoju tualetu, pats mačiau. O iš Makinlio viršūnės Arvydas su Vytu turėjo viską parsinešti maišelyje. Pareigūnai turinį pasveria ir jeigu per mažai, skiria baudą. Būna, alpinistai ir pasidalina svoriu, kad nereikėtų mokėti.
Apskritai man labai patiko, kad knygos autorius šitą rimtą ir tikrai iššūkių kupiną gyvenimo avantiūrą papasakojo taip lengvai ir nebijodamas kartais pasijuokti iš tikrai grėsmingų situacijų, kai kalnai ir apskritai viskas, kaip sakė vienas lenkas alpinistas būna „w dupie“ . Atrodo, kad Algirdas nuolat keldavo sau klausimą: ką jis čia veikia. Ir tikra laimė, kad visa ši ekspedicija buvo paremta protingu savo galimybių įvertinimu atmetant fanatizmą, kuris tikiu, tikrai gali apdemdyti protą, kai esi vos už kelių metrų nuo trokštamos viršūnės ir daugiau nei mėnesį trunkančio nuotykio tikslo. Rekomenduoju knygą turbūt visiems, nes tiesiog neįsivaizduoju žmogaus, kuriam ji galėtų nepatikti arba nesudominti. Rekomenduoju tiems, kurie jau serga meile kalnams, ir tiems, kurie apie juos svajoja. Tiems, kuriems patinka kelionių ir nuotykių literatūra ir tiems, kurie tiesiog ieško įdomaus ir nesudėtingo, bet praturtinančio teksto.
Ko visi mes čia ieškome? Pasaulio įvairovės ar savęs? Savęs, nes trumpiausias kelias į save – aplink pasaulį? Bet toli nulėkęs gali nieko nerasti, Viską apibėgsi, o rasi tik pats save? Save, tik gal kitokį? O gal žmonės bėga, nes jaučiasi čia svetimi?
Išleido: BALTO leidybos namai