Nelaikau savęs fashionista, bet man patinka tas jausmas, kai randu mano galva, idealiai man tinkantį drabužį ir taip, aš jaučiu silpnybę suknelėms. „Neturiu, ką apsirengti“ – frazė, kurią, lažinuosi, bent kartą sau ar draugei, o gal ir vyrui, pasakė kiekviena mergina ar moteris. Man irgi taip buvo, ypač, kai artėdavo, koks nors baliukas, o aš neturėjau, ką apsirengti. Tada, tą neturėjimą traktavau, kaip neturiu nieko naujo. Bet, nors nauja graži suknelė man vis dar yra mažytis laimės blyksnis, man atrodo, jau išmokau tvardytis. Arba galvoti. Arba pasenau. Arba tapau išmintingesnė ir supratau, kad naujų daiktų pirkimas, ypač impulsyvus, neteikia tiek ir daug tos laimės. Agnės Jagelavičiūtės knyga į rankas pateko draugės dėka, neketinau jos pirkti, nes ir knygoms pradėjau taikyti tą patį principą, kaip rūbams – labiau atsirinkti ir nepasiduoti tam besaikiam vartotojiškumui. Tačiau, nemeluosiu, net ir dirbdama su reklamomis, prisiskaičiusi apie visokius manipuliavimo žmonių smegenimis principų, vis dar pati dažnai esu jų auka, tad tikrai buvo smalsu paskaityti šią ant bangos esančią knygą su skambiu pavadinimu-pareiškimu.

Kai manęs paklausia, koks šio sezono must have, visada atsakau, kad smegenys. Žinoma, bravūruoju, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad tai, ką mes darome, nepalyginamai svarbiau už tai, kaip atrodome, ir kad neįmanoma jaustis gerai bei atrodyti stilingai, jei nežinai, kas esi.

Knyga parašyta labai lengvu stiliumi, autorė tarsi nuoširdžiai kalbasi su skaitytoja-drauge. Patiko tai, kad čia nebuvo sausos teorijos ir stiliaus istorijos, o labai aiškiai apžvelgti pagrindiniai racionalios drabužinės principai ir sėkmingo aprangos derinimo taisyklės bei jų išimtys. Ne kartą nuoširdžiai juokiausi, ypač skaitydama apie aksesuarus ir chokerį bei apie madas, kai tikrai, kaip ir Agnė išsireiškė, atrodo, kad tau KŪKŪ.

Supratau, kad tikrai turiu ką apsirengti, nes autorė paaiškino, kokie drabužiai turėtų būti kiekvienoje spintoje, kad niekada neištiktų ta nesąmoninga panika – kai spinta lūžta, o tu vis dar stovi prieš veidrodį nuoga, nes… neturi, ką apsirengti. Taigi, pasirodo, viską aš turiu: ir baltus marškinėlius, ir juodą švarką ir mėlynus džinsus, ir visa kita, apie ką parašyta šioje knygoje.

Labai buvo įdomu paskaityti apie skirtingų kultūrų ir šalių stilius: švedžių, prancūzių, italių, rusių. Apie tai, ką geriausio galima iš jų pasimokyti ir ko geriau reikėtų vengti. Žiauriai prajuokino skyrius apie aksesuarus, kuriame buvo aprašytas chockerio fenomenas. Juokiausi balsu.

Atrodo, smulkmena, bet netinkamas pakabutis ant kaklo gali nužudyti visą derinį ar tiesiog seksualumą. Jei jis bus ne tos spalvos, per aukštai ar per žemai, tave gali ištikti epinė nesėkmė. Pavyzdžiui, ta epinė nesėkmė ištiko kone visą moteriją, kai prieš kelerius metus vėl madingas tapo chokeris. Seksuali juostelė, perskirianti kaklą, kuria puošėsi pati „rabynia Izaura“. […] Juostelė ant kaklo tavo įvaizdžiui gali suteikti ne tik erotinį prieskonį. Ji sėkmingai gali „nupjauti“ galvą arba „pavogti“ kaklą, o tada jau blaškysies po vakarėlį nesulaukdama pripažinimo, kaip raitelis  be galvos blaškėsi po „Sleepy Hallow“ nerasdamas per kur paėst.

Apskritai knyga labai lengva ir nesuryja daug laiko, o kažko sau naudingo, manau, užčiuopti gali kiekviena. Na, arba bent kažkiek pažiūrėti į save ir žinoma, savo spintą kitomis akimis. Nes čia ne tik apie stilių, bet ir apie tai, kaip svarbu mylėti save ir dėmesį bei investicijas skirti pirmiausia savo asmenybei, o ne skūdurams.

Išleido: Ko nesugeba kiti