Rimantas Kmita „Pietinia Kronikas“ – autentiškas bilietas į devyniasdešimtųjų Šiaulius
„Pietinia Kronikas“ – iš tų knygų, kurios veikia kaip laiko mašina. Be konkrečių datų, žymių istorinių pavardžių sukuria tikrą 90-ųjų atmosferą. Kai įsėdi į seną žiguliuką, įsijungi kasetinį magą ir važiuoji. Į Šiaulius, miestą, kuriame ne tik gatvės, bet ir to meto kalba turi savo veidą.
R. Kmita čia kalba ne tiek apie patį Šiaulių miestą, kiek su juo. Su kiekviena gatve, su chuliganiška rajono dvasia, su jaunimėliu. O svarbiausia – su pagrindiniu veikėju, jaunu „bachūru“, bandančiu tapti „kietu“, užsidirbti „ant adiko“ ar kožos, turėti žmonių, su kuriais „galima varyt“, ir keliančiu sau klausimą: „Koks yra mano kelias“? Pagrindinis „Pietinia kronikas“ veikėjas – paauglys iš Šiaulių Pietinio rajono, augantis devyniasdešimtųjų Lietuvoje. Jo vardas knygoje tiesiogiai neįvardijamas, bet viskas pasakojama jo akimis, pirmuoju asmeniu – tai lyg alter ego paties autoriaus Rimanto Kmitos, bet be tiesioginio autobiografiškumo deklaracijos.
Keista ta picerija, bo ji buvo tokia tikra, o prie tikra mes kažkaip nepripratę. Ta prasme, mes net nenoriam sau rimtai pasakyt‘,ka mūsų rankose dažniausiai būna padielkes. Ne tik picas mūsų šiaulietiškas, bet i škurliai visi su prisiūtom etiketėm, į kasetes visas perrašytas, bet mes apsimetam, ka viskas čia gerai. Kaip ka vaikai – pasijam pagalį, i tas jiem gal‘ būt‘ i kards, i arklys, i burtų lazdelė. Burtininkai mes. Monika saka, ka šiaip jau viskas čia netikra, ka tikra yra, ko nesimata.
Siužetas šioje knygoje nėra koks griežtai linijinis pasakojimas ar meistriškai konstruota drama – ir tai tikrai nėra trūkumas. Pats popromano „Pietinia Kronikas“ kūrinys pulsuoja kaip pats gyvenimas: epizodai, „tūsai“, Monikos laiškai, pirmi bandymai kažką rašyt, suprast, pažvelgt giliau, pirma meilė ir pirmi nusivylimai. Vieną dieną tu – su marozais aikštelėje, kitą – su knyga rankoje, bet slepi, kad niekas nesijuoktų. Tarsi laisvė ir noras būti kitokiu – gėda, kurią reikia paslėpt po „kietumo“ šarvais.
Laimei, knygos kalba nėra taisyklinga ir ta tarmė sukuria nepaprastą atmosferą, įpučia gyvybės ir tikrumo papasakotai čia istorijai. Čia kiekvienas „ka“, „bo“ ir „mon“ ne šiaip triukas – tai XX a. pabaigos Šiaulių dvasios dalelės. Čia niekas nesislepia už „literatūriškų“ frazių. Kaip ir pats pagrindinis veikėjas – nei didvyris, nei visiškas „lochas“. Tiesiog paprastas jaunas žmogus.
Karoče, atruoda, ka būt‘ tokiam paprastam yra paprasta, bet iš tikrųjų tai nifiga. Reik‘ būt‘ žiauriai kietam, ka tiesiai šviesiai galėtum sakyt‘, kaip viskas yra.
R. Kmita tą kietumą rodo ne kumščiu, o žodžiais. Ir tuo yra tikrai stiprus. Rekomenduoju visiems pasiilgusiems kūrinių, kurie žadina nuoširdžią šypseną.
Išleido: Tyto alba