Lev Tolstoj „Ana Karenina“ – klasika, atskleidžianti žmonių santykių įvairovę ir daugiaskluosnį XIX a. Rusijos paveikslą
Все счастливые семьи похожи друг на друга, каждая несчастливая семья несчастлива по-своему.
Ana, Ana… prieš artimą pažintį su jumis, jūs man atrodėte tokia išmintinga moteris. Pradžioje tikrai labai žavėjausi jumis ir mačiau jumyse tiek daug moterų vilčių bei slaptų troškimų ir man buvo taip skaudu ir pikta skaityti apie tai, kaip prarandate save, matyti jūsų nuopolį. Ne, tik nepagalvokite, kad teisiu jus dėl meilės, juk mes tikriausiai nepajėgūs atsispirti jos tikriems kerams. Juk mes negalime rinktis tų, kuriuos mylės mūsų širdis, o jeigu ir galime, tikriausiai tai ne meilė.
Man buvo išties skaudu matyti, kaip nesugebėjote suvaldyti savo jausmų ir nukreipti juos kita kryptimi. Buvo pikta skaityti, kaip jūs ištirpote Aleksejaus asmenybėje, kaip leidotės būti priklausoma nuo jo, atsiduodama jam visiškai ir pamiršdama savo orumą, šeimą ir save pačią. Ir buvo tikrai liūdna, kad tamsioji pusė jus nugalėjo… Nors Anos istorijos pabaigą žinojau anksčiau iš nuogirdų, manau, kad herojė žuvo kur kas anksčiau. Ji pražuvo tą pačią akimirką kai tik įsimylėjo Vronskį, kai aistra užvaldė jos mintis.
– Я ничего не считаю, – сказала она, – а всегда любила тебя, а если любишь, то любишь всего человека, какой он есть, а не каким я хочу, чтоб он был.
Aną Kareniną originalo kalba bandžiau skaityti tris kartus. Vis kažkaip nelipo, vis kažkas mane blaškė. 800 puslapių jau kiek archaiška rusų kalba matyt darė savo. Tačiau trečias kartas nemelavo ir labai džiaugiuosi ir gal kiek didžiuojuosi savimi, jog įveikiau šį literatūros pasaulyje šedevru apibūdinamą klasikos kūrinį. Tiesą sakant, nuomonė apie šią knygą man pasikeitė kokius kelis kartus. Pirmas įspūdis buvo labiau toks: kad, na, čia tokia jau Santa Barbarba, kuri gal ir aktuali iki šiandien, bet jokia sensacija. Kad kam reikėjo čia tiek puslapių, kam tiek agrarinio ūkio aprašymų ir antraeilių veikėjų, kodėl tiek mažai pačios Anos. Net pykau, kad kūrinys nepateisina savo pavadinimo, nes gal jam labiau tiktų Levino vardas nei Kareninos. Leidau įspūdžiams susigulėti. Pasižiūrėjau vieną ekranizaciją ir dabar, rašydama savo refleksijas apie šį kūrinį, vis dėlto noriu pripažinti, kad knyga man patiko. Neveltui tai yra klasika, kad joje tiek daug visko, kad galima rašyti be galo be krašto. Mano galva, veikėjai čia atskleisti nepriekaištingai: jų charakteriai, stipriosios ir silpnosios pusės. Kaimas ir gamta, Maskva, Sankt Peterburgas, pasaulietiškos taisyklės, pokyliai, etiketas. Knygoje sukuriama labai autentiška to meto, XIX a. Rusijos visuomenės atmosfera.
Pagrindiniai veikėjai, pagal mane čia du. Žinoma, tai titulinė Ana, kuri yra tarsi audra, juk nepaisant jos nepaprasto moteriškumo ir švelnumo, ji keičia viską ir visus. Nei vienas iš knygos veikėjų po susitikimo su ja, nelieka tokiu pat. Levinas, kuriam knygoje tikriausiai skirta dėmesio net daugiau nei Kareninai, mano nuomone, yra jos priešingybė ir neveltui. Laimingos ir nelaimingos šeimos paveikslas bei herojų priešpriešos konstruoja šio kūrinio gilumą.
Если добро имеет причину, оно уже не добро; если оно имеет последствие – награду, оно тоже не добро. Стало быть, добро вне цепи причин и следствий.
Šiame romane Lev Tolstoj vaizduoja kelių porų šeimyninius santykius. Be meilės linijos, rašytojas daug rašo apie gyvenimą kaime, apie naujus įstatymus ir reformas šalyje, apie rusų mentalitetą. Šis romanas leidžia pajausti visą rusų kalbos didybę, turtingumą ir grožį. Tai tikrai ne ta knyga, kuri perskaitoma vienu prisėdimu. „Ana Karenina“ reikalauja susikaupimo ir laiko, bet joje papasakota istorija neabejotinai to verta.