Tahir Shah „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ – arabiška gyvenimo po „Toskanos saule“ versija, gidas priartinantis prie arabų mentaliteto
– Jums tikriausiai atrodo, kad Kasablanka – šiuolaikiškas miestas, nes jame pilna prašmatnių parduotuvių ir blizgančių automobilių, – pasakė jis, – bet po šituo fasadu slypi laukinė prigimtis. Tai Afrika. Pirmykščiai žmonės. Niekada to nepamirškite. Pakanka tik paslysti, ir prieš jus stos visa gentis.
Saulės, spalvų ir juoko persmelktas gyvas pasakojimas, egzotika ir kelionės – tai, ko tikriausiai norisi visada ir kas labai tinka vasaros laikui. Tai ir radau išties mane pakerėjusioje Tahir Shah knygoje „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“. Tahira Shahas yra anglų-afganų kilmės rašytojas, dokumentikos kūrėjas gimęs Londone.
Viena iš priežasčių, paskatinusių išsilaisvinti iš Britanijos, buvo noras atsikratyti jaukaus saugumo jausmo, mus apsupusio ir judesius varžančio apsaugos tinklo. Maroke saugumo nėra, ir tai teikia energijos, tačiau sykiu nuolat verčia nerimauti.
Neabejoju, kad turbūt kiekvienas mūsų bent kartą gyvenime bent vienai sekundei buvome pagalvoję: kaip faina būtų viską mesti ir iškeliauti gyventi svetur. Galbūt į saulėtąją Italiją, kokią nors egzotiškąją salą, Provansą… Tačiau kas šiais laikais norėtų apsigyventi arabų pasaulyje…? Maroke? Apie gyvenimą toje šalyje svajojo šios knygos autorius. Tad 2003 m. jis nusprendė palikti lietingąjį Londoną ir kartu su žmona bei dviem vaikais persikėlė gyventi į saulėtąjį Maroką. Sprendimas keliauti į šią šalį buvo nulemtas vaikystės patirčių, prie meilės Marokui prisidėjo Tahiro tėvas, kuris dažnai veždavo savo šeimą į Atlaso kalnus, kurie savo klimatu bei kraštovaizdžiu primidavo Afganistaną, šalį, į kurią šeima negalėjo vykti dėl ten vykstančių karų.
Zohra mums papasakojo, kad Maroko gyvenimo centras yra šeima, o šeimos gyvenimo centras – maistas.
Tahiras su žmona Maroke apžiūrėjo kelis namus Fese ir Marakešė, bet galiausiai apsistojo Kasablankoje. Namas pavadintas Kalifo rūmais buvo vargšų rajone, o jo didybės laikai jau buvo praeityje. Paskutiniai jo gyventojai iš čia išsikėlė prieš dešimt metų, o tai reiškia, kad visą tą laiką namas buvo tuščias, neprižiūrėtas ir tikrai neatrodė labai viliojančiai. Tačiau būtent čia ir apsigyveno Tahiras su šeima, jo namų garbei ir pavadinta šita knyga, kurioje jis patyrė daug nuotykių ir kuriozinių situacijų. Kalifo rūmuose Tahiras turėjo tris prižiūrėtojus Hamzą, Osmaną ir Lokį, kurie ne tik buvo fiziniai pagalbininkai, bet tarsi gidais naujoje gyvenimo avantiūroje ir pasakojo Tahirui apie tikėjimą džinais ir apskritai Maroko papročius, žmones.
Pats didžiausias džiaugsmas man buvo sėdėti prie staliuko pavėsyje ir stebėti, kaip aplink verda gyvenimas. Britanijoje, pamenu, pasijusdavau kaltas praleidęs kavinėje vos porą minučių. Atrodė, kad be rimtos priežasties išvis nėra ko ten eiti. Arabų pasaulyje žmogui nėra garbingesnio užsiėmimo kaip valandų valandas sėdėti kavinėje, spoksoti į gatvę ir siurbčioti degutą primenančią cafe noir.
Knygoje papasakoti pirmieji Tahiro metai Kasablankoje, Kalifo rūmuose. Istorija rutuliuojasi apie Kalifo rūmų remonto darbus ir iš to iškylančias įvairias juokingas ir rimtas situacijas, per kurias puikiai atskleidžiamas Maroko žmonių mentalitetas ir šios šalies koloritas. Tikėjimas džinais, vietinių požiūris į darbus, papročiai – apie tai kaip kokiame dienoraštyje papasakojęs Tahiras sukonstravo įtraukiančią istoriją. Kas galėtų pagalvoti, kad tarnai čia galės vadovauti šeimininkui, o džinams, apie kurių egzistavimą nenorėjai žinoti – vieną dieną kviesi egzorcistus? Apie tai, kur kiekviena nesėkmė, sudaužyta vaza ir kiti dalykai nurašomi džinams, kuriuos tikriausiai supykdei. Apie tai, kad vieną dieną savo namuose neatsigini nuo žiurkių, o kitą čia suvažiuoja ištisos tavo tarnų giminės ir tu šeimininkas, nieko negali padaryti. Apie tai, kad geriausi staliai Maroke yra bepirščiai. Apie tai, kad tame Maroke išties viskas labai labai kitaip. Kad nežinai, kuo čia tikėti ir apskritai ar gali kuo nors pasitikėti. Apie tai, kad neaiškios kilmės rausvas glitėsis ant sienų reiškia baraka – palaiminimą. Papasakotas Tahiro bandymas prisijaukinti šią šalį – išminties kupina ir šypseną kelianti puošni rytietiška istorija, kuri nors ir primena pasaką, o bet tačiau yra nuausta iš tikro gyvenimo patirties ir atskleidžia tikrų tikriausią kultūrinę kryžkelę. Lengvas ir įtraukiantis skaitinys, kurio dėka nukeliaujame į Maroką su visomis jo spalvomis ir kvapais. P.S. po kiekvieno skaitymo labai užsimanydavau saldžios mėtų arbatos 🙂
Kasablanka – tai miestas, pilnas staigmenų. Vos atvykus atrodo, kad tai šiuolaikinis metropolis. Bet neilgai trukus pradedi įžvelgti daugiau ir padarai išvadą, kad visi naujamadžiai pastatai ir naujieji turčiai – tai tik fasadas, dengiantis senas šiurkščias tradicijas. Paskui pradei matyti, kaip senovė maišosi su modernybe, ir vėl pradedi viskuo abejoti.
Rekomenduoju tiems, kam patinka knygos apie keliones ir gyvenimą svetur. „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ tikrai praplečia akiratį. Mano nuomone, ši knyga yra pakankamai garsus balsas diskusijoje apie tai ar arabų ir vakarietiškoji kultūra gali egzistuoti kartu nekeldamos pavojaus viena kitai. Ir Tahiro papasakota istorija parodo, kad šie du tokie skirtingi pasauliai gali sugyventi taikoje, pagarboje ir tolerancijoje. Pats knygos autorius savo laikysena ir veiksmais stengiasi laikytis tokios įsitikinimo. Savo gyvenimą Maroke jis aprašo su pagarba, bet išties labai nuoširdžiai, nepudruodamas tos realybės, sunkumų bei absurdo, kurį teko patirti. Jis bando suprasti šios šalies magiją ir ją vertina, tad nesistengia jos pakeisti pagal save, tačiau bando priešintis, kai jaučia, kad peržengiamos kokios nors protingos ribos. Visame tame galima pajusti įvairiaspalves arabų pasaulio tradicijas, kurios čia piešiamos visai kitomis spalvomis, nei dažnai esame pratę matyti medijose iš teroristinių išpuolių perspektyvos. Tahiras priverčia patikėti, kad Marokas yra nuostabus, o pasivaikščiojimas Kasablankos gatvėmis tikrai gali būti saugus.
Iš visų atsiminimų apie Kalifo rūmus, kuriuos nusinešiu su savimi į kapą, ryškiausias bus ne švytintys sargų veidai ir jų nesiliaujančios kalbos apie džinus. Ir ne naktį bliaunantys asilai, ne prieblandoje sklindantis sausmedžio žiedų aromatas. Prisiminsiu skardų meistro plaktuko dzingsėjimą, kertant raštą taip tiksliai, kaip išmokstama tik po ilgų darbo metų.
Išleido: Tyto alba