Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja icognito“: pasaka apie tai, kaip siekti savo tikslų
Prieš jau nemažai metų lietuvių kalba išleista Laurent Gounelle knyga ko gero buvo vartoma net ir tų, kurie neskaito knygų, o jos viršelis bestselerių sąrašuose puikuojasi ir dabar. Kodėl?
Žinai, žmonių pakeisti negalima. Galima tik parodyti jiems kelią ir įkvėpti norą juo eiti.
„Dievas visada keliauja incognito“ – tai tiek nuotykiai ir pasaką primenanti istorija, tiek ir tam tikras psichologijos, pasitikėjimo savimi gidas apie tai, kaip siekti savo tikslų. Pagrindinis knygos herojus – Alanas, Paryžiuje gimęs ir Amerikoje užaugęs jaunuolis nuo pat savo gyvenimo pradžios patiria jūrą nesėkmių. Visą gyvenimą jį visi lyg susitarę palieka (dar negimus tėvas, vėliau motinos naujasis vyras, mergina, kurią be proto mylėjo – taip pat trenkia durimis), todėl Alanas sugalvoja išeitį – pasitraukti iš gyvenimo ir nušokti nuo Eifelio bokšto. Mažai trūksta iki lemiamo žingsnio ir prieš jo akis išdygsta nepažįstamas vyras, kuris mainais už išgelbėtą gyvybę reikalauja Alano vykdyti visus jo įsakymus. Tokiu būdu paslaptingas nepažįstamasis žada išmokyti Alaną būti savo gyvenimo režisieriumi, jaustis laisvu ir sėkmingai siekti tikslų. Pati istorija tikrai menkai įtikinama, kaip ir užduotys, kurias gauna Alanas atlikti ir tai, kaip stebuklingai jam viskas atrodo lengvai pavyksta, nors iki tol taip savimi nepasitikėjo ir neretai buvo tiesiog nevykėlio vietoje. Taigi pats siužetas man primena pasaką, kurią tiesiog lengvai skaitai ir galvoji „nu nu“. Tiesa, knygos pabaiga nustebino, tačiau nesinori šioje vietoje pateikti užuominų atskleidžiant visas kortas ir atimant iš neskaičiusiųjų šio romano, to skaitymo ir atradimo malonumo.
Žinai, žmogus gali manyti, kad gyvenimas – tai daugybė spąstų, į kuriuos reikia stengtis nepakliūti, arba kad tai didelė žaidimų aikštelė, kur ant kiekvieno kampo laukia praturtinanti patirtis.
Nepaisant, sakyčiau silpnoko siužeto, knygoje koduojami esminiai psichologijos, manipuliavimo ir įtakos darymo pamatiniai principai. Šios istorijos puslapiuose, tarp Alanui paskirtų paslaptingo Ivano Diubrėjaus užduočių, rašytojas pateikė patarimų, kaip pasitikėti savimi ir siekti savo tikslų, kuriuos nesunkiai aptiktume bet kokioje saviugdos knygoje. Banalios, bet sunkiai įgyvendinamos tiesos.
Žmogus tampa laimingas keisdamasis pats, o ne keisdamas aplinką.
Tuo vaikas labiausiai ir skiriasi nuo suaugusiojo: js trokšta tobulėti. O suaugęs žmogus daro viską, kad tik nesikeistų.
Pati istorija ypatingai manęs nesužavėjo, nes paprasčiausiai neįtikino, tačiau skaitėsi lengvai ir noro numesti neturėjau, o kaip turbūt kiekviena knyga, sukėlė tam tikrų refleksijų. Juk visada gali būti, kad likimas sužais taip, kad tai mes būsime kieno nors kelyje ir turėsime tą incognito statusą, o apie tai galbūt niekada nesusimąstome. Nes paprasčiausiai dažniau galbūt apie save galvojame kaip apie auką, bet ne kaip apie Dievą, kuris keliauja incognito, o juk jis gyvena kiekviename mūsų. Atrodo, tik mūsų gyvenimas pilnas abejonių, baimių ir rūpesčių, bet galbūt būtent mūsų dėka kažkieno kasdienybė yra geresnė, spalvingesnė ar ramesnė. Tad norėtųsi duoti patarimą būti atidiems ir įsiklausyti, jei kažkas jus vadina angelais ar visų savo pasauliu. Kartais nebūtina vaidinti super herojaus ar gelbėti nuo savižudybės tam, kad padarytume kieno nors gyvenimą laimingesnį ir šviesesnį, net jei viduje ir esame Alanai.
Kartais svarbiausi dalykai būna sunkiausiai pastebimi.
Išleido: Alma Littera